Kodėl tik kai prarandi negrįžtamai, supranti, kokia vertybę turėjai…. Kodėl jaučiuosi kalta už tai ko nepadariau?…. Kodėl taip širdis verkia prisiminus tavo šypseną, kuri niekada man jau nesišypsos….. Kasdien akys prisipildo ašarų tave prisiminus, kasdien suvirpu, vos tik išgirstu tavo vardą, ta troškimą besiveržiantį iš kūno, ta nuostabi akimirka kurios jau niekada nebus. Telik tik šaltas kvapas, menantis neblėstantį prisiminimą…. Niekada jau nebus tokio kaip tu! Bet tu žinok, kad visada tavęs lauksiu, visada mylėsiu, visada tu jausi mano šilumą, mano palaikymą kai tau bus sunku….. Ne – neleisiu tau mane pamiršti, nenoriu kad mane pamirštum! Perdaug sudėjau į tave vilčių, per daug tikėjausi, svajojau, dabar už savo naivumą kenčiu labai skaudžiai…. Sugrįžk meldžiu!!! Man sunku be tavęs,…. echhh man tikrai labai sunku….

Atsiuntė: Justė

Views All Time
Views All Time
1381
Views Today
Views Today
1
0 0