Mums puikiai žinoma, ko reikia visiems vyrams. Sekso, sekso ir dar kartą sekso. O štai savo troškimuose niekaip nesusigaudom. Apie moteriškas išdavystes visiškai atvirai – žurnalas „Elle“.

Sutikite, pavydėti – negerai, o jau pavydėti vyrams – tuo labiau. Bet reikia pripažinti, kad neištikimybės klausimais yra iš jų ko pasimokyti. Beje, turime omenyje ne kiekybinius rodiklius, bet patį elgesį. Kad ir kaip badytų akį žodis „teisingai“ šiame kontekste, bet jei vyriškiai ir eina į kairę, tai daugumoje atvejų daro tai teisingai.

Pripažinę kaip faktą, kad ištikimybė – trumpiausias kelias į impotenciją, vyrai aktyviai užsiima savigyda ir profilaktika. Neištikimybė jiems kaip piliulė: karti, bet reikalinga. Štai kodėl mūsų džentelmenai nuoširdžiai nesuvokia, kai juos pagauna su kokia nors blondine ir apkaltina kažkokia neištikimybe. Kam gi čia tie pykčiai ir tas siaubingas žodis?

Iš tikrųjų, jei pažvelgtume į situaciją iš vyriškos (sąlygiškai kalbant – teisingos) pusės, taip ir yra. Seksas su pašaline dama nekeičia jo meilės jums, ir statistiniam vyriškiui vargu ar ateitų į galvą iš savo neištikimybės daryti antikinę tragediją. Svarbiausia, kad mes nieko nesužinotume ir nenusimintume, o visa kita – jokių problemų. Ką daryti, jei jau tokia jų poligaminė prigimtis, ir apskritai tai gyvenimiški dalykai. Štai dėl tų „gyvenimiškų dalykų“ ir „prigimties“ mes nesutariame. Ir ne tiek su vyrais (ar maža merginų, kurios šaltakraujiškai priima neištikimybę), kiek su savimi.

Daugumai moterų, net ir labai nepriklausomų, neištikimybė – katastrofa. O iš tiesų viskas tik priklauso nuo požiūrio. Regis, gyvenam pagal principą: „Monogamija – tai skamba išdidžiai“ ir nėra ko mums lygintis su vyrais. Esą su instinktais nepasiginčysi. Bet iš tikro yra ne visai taip. Jei viskas priklausytų tik nuo to, ar statistika teigtų, jog moterų neištikimybių skaičius kone lygus su vyrų pasivaikščiojimams į kairę?

Na, didžiuotis čia nelabai yra ko. Jei pagalvotume geriau, mes būname neištikimos, bet kažkaip be jokios tvarkos. Siužetas, kai Ji pamato Jį, tarp jų įsižiebia aistra – vis dėlto iš kino sferos. Realiame gyvenime neištikimybei mus paskatina ne tiek nežemiška aistra, kiek visiškai žemiškos aplinkybės. Pavyzdžiui, rodomas pasaulio futbolo čempionatas, kuris savaitei pavogė iš mūsų teisėtą vyrą, o mes jaučiamės labai nelaimingos. Arba „minus trys kg“ ir nauji apatiniai, kurie priverčia mus atkakliai flirtuoti su bet kokiu, net atsitiktiniu vyru. Ar maža priežasčių?

Moterys vaikšto į kairę dėl ko tik nori, bet tik ne dėl orgazmų. Be to, jei tikėtume seksologais, su pirmu sutiktu orgazmo faktiškai nė nereikia tikėtis. Priežastis – savita moteriškų smegenų struktūra, kuri trukdo net sekso metu. Vyrų malonumų centras veikia be pertrūkių, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Moterims jis tiesiogiai susijęs su emocinių išgyvenimų sritimi, taigi visaverčiam orgazmui mums reikalingi jausmai. O iš kur bus tie jausmai, jei vieninteliu argumentu neištikimybei galime įvardinti banalų troškimą pasijusti dar kažko verta, įrodyti kažkam kažką, pagerinti veido spalvą ir bendrą organizmo tonusą? O kadangi tai prisipažinti kažkaip nejauku, išgyvenusios nuopuolį grįžtame namo ir susimąstome: o kas gi vis dėlto atsitiko?

Geriausia iliustracija tam, kur mus gali nuvesti panašūs apmąstymai – mistinis terminas „moralinė neištikimybė“. Pagimdytas mūsų „savito“ proto, jis lyg ir turėtų skirti dvasinę ir fizinę trauką. Viena vertus, norėjome kaip geriau – teisingai, kaip vyrai. Kita vertus – išėjo kaip visada. Ir bet kokia grynai fizinė neištikimybė mums virsta moraline.

Ar čia gamta mus taip baudžia už nerūpestingumą, ar mes pačios save baudžiame, bet atskirti fiziologiją nuo jausmų gali tik labai jau vyriškos moterys. Dauguma išgyvena tokius savigraužos priepuolius, kokių vyrai nė nesapnavo. Damos bando ieškoti kažkokių realių priežasčių savo neištikimybei. Ir juk randa. Bet šio „radinio“ kaina būna pernelyg didelė.

Views All Time
Views All Time
4179
Views Today
Views Today
2
0 0