Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito… kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas… kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?… ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo lovos ir nužingsniuoju prie lango. Praveriu jį. Šaltas vasario vejas leidžia atsigauti visoms mintims.

Juk turiu kažkam tai pasakyti. Susirangau atgal ant savo pagalves. Bet užmigti bijau. Dabar jau nekenčiu ir sapnų. Jie man primena kaip aš tave mylėjau… ir atrodo – dar nepamiršau. O prabėgo šitiek laiko- vasara, ruduo, žiema… šitiek dienų, o mano galvoje vis dar skamba tavo vardas, tavo žodžiai. Vis dar gyvenu tavimi.. Net juokinga. Tiek pasaulyje žmonių, tiek milijonai skirtingų žmogeliukų o aš vis dar kaip mažas vaikas kažko juose ieškau. Ieškau ir nerandu… ieškau hmmm…. tavęs. Bent dalelės tavęs. Kas man primintų: tavo šypseną, veidas, žvilgsnis…

Prisiminimai dar neišblėso. Jie dar liko mano širdyje ir kai mažiausiai to tikiuosi, sugrįžta ir bando sudrebinti gyvenimą. Mano susikurtą pasaulį. Kaip atsitiko šiąnakt.

O dabar aš laiminga. Dabar turiu jau kitą savo Mažutį ir nei kiek nepanašų į tave. Visiškai visiškai. Jis turi daug gražesnes žalias akis nei tu. O kai šypsosi jos atrodo dar gražesnes ir plaukai jo šviesūs ir ilgesni nei tavo ta tamsi ir trumpa ševeliūra, ir kai man liūdna būna šalia. Ir nesuteikia man progos pykti.. Jis žino kaip reikia mane pralinksminti ir supranta, kad kartais man reikia pabūti vienai… o kai būnu prastai nusiteikusi paleidžia mano mėgstamiausią dainą. ir dar daug ką daro geriau už tave.

Tik jis nežino kas toks esi tu. Ir galbūt niekada nesužinos. Kam jam tai? Kam jam pavydėti… prisiminimams?.. toms akimirkoms kuriose buvau tokia laiminga? Ir kurios niekada negrįš.. jos tik sustingo laike ir mano prisiminimuose ir ten pasiliks visada.. Kad ir kur tu bebūtum, tikiuosi kad tu laimingas, Remyguti… kad ir be manęs.

Atsiuntė: Simona

Views All Time
Views All Time
1211
Views Today
Views Today
1
0 0