Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu…). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip… Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity… Kaip aš nekenčiu vienatvės… Aš nemoku būt viena…

Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo… Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti… Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt…

Žinau, tau viskas kitaip… Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam…

Ir dar, labai nekenčiu žodžių „viskam savas laikas“… Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis.

Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę. Aišku tai niekur nedings ir rytoj bus taip pat, bet gal bent miegosiu ramiau… O išsimiegoti reikia, rytoj y darbą…

Kris

Atsiuntė: Kris

Views All Time
Views All Time
1433
Views Today
Views Today
1
0 0