“Meilės nėra.” – taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” – buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta?

Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai.

Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku.  O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum. Tu nieko nematai, nedarai ir dėl nieko nesistengi. Tokia meilė gali taip užtemdyti akis,kad tu tiesiog gali likti akla.

Žinoma, tokia meilė turi ir privalumų, tu žinai, kad tu turi žmogų, su kuriuo nori būti, prie kurio gali prisiglausti. Tu žinai, kad tu turi TĄ žmogų. Nuostabu, jeigu tokia meilė ateina po skausmo. Tai lyg saldus desertas po aštraus patiekalo. Logiška, tiesa? Bet įsivaizduokite, jeigu pirmiau suvalgytumėte saldu desertą, o tik po to turėtumėt valgyti aštrų patiekalą? Ilgai dar jaustumėte aštrų skonį burnoje, o saldųjį būtumėte seniai pamiršę.

Panašiai ir su meile. Apskritai, pirmoji meilė, kad ir kokia ji bebūtų, svarbiausia. Manoji buvo skaudi. Bet tas skausmas savotiškai man patiko. Aš nemažai supratau, parašiau dainą, išsiliejau scenoje. Sakyčiau net išsiverkiau scenoje. Ir man gerai. Aš išsiliejau, pamiršau. Ir apskritai, mano nuomone, geriau kelios ašaros scenoje, nei isteriškas bliovimas apsikabinus pagalvę.
 

Views All Time
Views All Time
1962
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn