Visos moterys, visos be išimties, ir tai tvirtinu atsakingai bei būdamas blaivaus proto: visos moterys nori gauti meilės laišką. Ne banalią elektroninio pašto žinutę su šypsenėlėmis ar SMS su nuasmenintu ILUVU, siunčiamus vietoje padėkos už atliktą paslaugą, bet tikrą ranka ir rašalu rašytą laišką, kurį galima palaikyti, priglausti prie širdies, pauostyti ir garbinti.  

Deja, gūdi tikrovė yra ta, kad ne kažin kas joms tokį laišką ir parašo… Nes, žinoma, sakysite, kad „niekas tokių laiškų šiais laikais neberašo“, ir aš tam visiškai pritariu – jei esate NIEKAS, tai ir nerašykite. Bet jei esate tikras vyras, padarantis gyvenime išvis ką nors, ką būtų verta prisiminti, ranka rašytas laiškas mylimajai yra esminis žingsnis ir bet kuriuo atveju, variantas be pralaimėjimo. Būtent ranka, nes net įmantriausias šriftas, pasirinktas kompiuteryje, nepademonstruos Jūsų aukštos veiksmų klasės ir neperduos tikro jausmo. Kompiuteryje spausdintas laiškas neprimins Jūsų, kaip jautraus ir mylinčio vaikino, greičiau jau atvirkščiai – atrodysite šaltas, akiniuotas „geek‘as“. Tekstas, parašytas kompiuteriu, visada kels nevalingą įtarimą dėl autorystės ir adresato, juoba kad „copy/paste“ palengvina rašymą šimtus kartų. Tik žinok, kur gerą frazę rasti! O ir kaip neromantiška skaityti laišką kompiuterio ekrane – paspaudei porą mygtukų, ir – hey, presto! – skaitai sau priešokiais nuo darbų, valgydama sumuštinį ir kalbėdama telefonu.

Vien rankos prisilietimas prie popieriaus, ant kurio rašoma rašalu (o ir krauju), pasiųs jai tą nematomą ugnelę, kuri visada padarys ranka rašytus žodžius tokiais grynais ir tikrais – kaip išdegintais ugnimi. Kompiuteriu rašyto laiško prie krūtinės neprispausi, ir ašaromis jo nesuliesi, ir nedvelks jis Briuselio aromatu…

Taigi, pradžiai pasirinkite popierių (nereikia perspausti ir ieškoti lapo su vandens ženklais – tai ne diplomas), parkerį ir voką. Atgrubę ir sustorėję pirštai? Nenuostabu, po visuotinio kompiuterių paplitimo, visų Europos ir JAV žmonių pirštai nuo trankymo į klavišus per pastaruosius 15 metų pastorėjo keliolika procentų. Rašysena pasidarė it „keverzotumėte vištos koja“, kaip sakydavo mokytoja mokykloje? Bet kuris grafologas į tai pasakytų, kad pasidarėte irzlus, grubus ir nuolatinio streso būsenoje gyvenantis statistinis europietis. Sukate galvą, kokiais kvepalais apšlakstyti laišką? Padėkite dezodorantą atgal ant lentynėlės, nuo jo popierius vaškuojasi, o raidės pasklinda. Bus gerai ir purškalas po skutimosi – juoba jai jis primins Jus tiesiogiai.

Beje, klausiate sunerimęs, iš kur rašyti, jei mylimoji gyvena gretimoje laiptinėje? Iš bet kur, atsakau. Iš trumpalaikės komandiruotės į Briuselį, iš Palangos, iš senelės kaime, iš armijos, iš kalėjimo. Tai visada bus kur kas efektyviau, nei telefono skambutis. Laiškas visada turės kitokį poveikį, pabandykite ir įsitikinsite. 

Ir, jei niekada nesate to daręs, nesijaudinkite, niekada nebus per vėlu. Nežinote, ką rašyti? Rašykite apie save per jausmų jai prizmę. Neužmirškite, laiško adresatas yra ji. Jūs esate ją mylintis asmuo.

Todėl: 

UŽDUOKITE TONĄ

„Mano meile“, „Zuikuti“ ar kitoks mažybinis kreipinys iškart nuteikia skaitytoją palankiai ir duoda suprasti, kad Jums ji nėra vien „Gerbiamoji Zinaida“,  ar „Svetlana“.

NAUDOKITE DIDŽIĄSIAS RAIDES

Pastebėjote, kad šiame straipsnyje aš į Jus kreipiuosi „Jūs“, t.y., iš didžiosios raidės. Tai visada parodo išskirtinumą ir pagarbą. Kaip ir laiške minimi „Tu“ ar „Mes“ – tai visada suteikia daugiau išskirtinumo. 

DUOKITE VEIKSMO

Visada lengva rašyti ir įdomu skaityti apie tai, ką veikiate, kokio velnio atsidūrėte Plungėje, ir kaip nuobodžiaujate be jos, kaip jos pasiilgstate, nes aplink Jus – žinia, malonūs žmonės, bet be jos Jums gyvenimas vis tiek nemielas.

BŪKITE PAKYLĖTAS

Cituoti poeziją yra gerai, bet ne puiku, juoba nelengva tinkamas eilutes ir surasti, be to, įmantri poezija visada parodys, kad pernelyg stengiatės (nors, iš kitos pusės, moterims patinka, kai dėl jų stengiamasi, bet išlaikykite ir šiek tiek savigarbos). Jei esate jaunas, tiks ir eilutė iš Mamontovo kūrybos – jis dainuoja ne apie meilę, bet ilgesį ir vienatvę, kuriuos Jūs dabar išgyvenate, būtent dabar supratote, kaip Jums sunku, bet tai Jums nebaisu, nes turite ją.

BŪTINAI PAMINĖKITE KAŽKĄ RADIKALAUS

Bet kurią poezinę citatą turi sekti tikro vyro vertas teiginys – „aš Tave myliu“ arba „mano jausmą galima apibūdinti vienu žodžiu – meilė“.

PAGRĮSKITE SAVO MEILĘ

Paminėkite kelis jos dalykus, kuriuos mylite ar pasiilgote, tačiau ne fizinius-erotinius, o juoką, plaukus, gerą nuotaiką, žvilgsnį ir pan. Pvz., „kad ir kur bebūčiau, matau Tavo akis“.

KUO DAUGIAU KLAUSTUKŲ

Retoriniai arba neatsakyti klausimai įtrauks ją į žaidimą ir privers suvokti, kad esate pasimetęs, todėl galite nukrypti į šoną ir būti prarastas amžiams – dėl Jūsų taip pat reikia kovoti.

ŽAISKITE SU JOS PASĄMONE

Priminkite jai gerus laikus, praleistus kartu. Tai paprastas, bet veiksmingas triukas, keliantis vieną efektą – jis sušildo ir sukelia jai gerus jausmus. Pvz., „dažnai atsimenu, kai tą saulėtą dieną mes susikibę rankomis bėgome prie jūros“.

ŽVELKITE Į ATEITĮ

Pasvarstymai apie ateitį turi duoti aiškų atsakymą moteriai apie jos biologinius-psichologinius poreikius – „saugumą“ ir „nuoširdumą“. Pvz., „grįšiu, įsidarbinsiu gamykloje“ arba „tikiu, kad mano jausmas Tau niekada neišblės“.

ATSARGIAU SU PAŽADAIS

Kuo daugiau tariamosios nuosakos – tokie žodžiai, kaip „galbūt“, „vieną dieną“ arba „galėtume“ duos jai suprasti, kad dėl Jūsų irgi reikia kovoti. Pvz., „galvoju, kad galbūt vieną dieną Mes galėtumėme sukurti šeimą“.

„SVARBIAUSIOJI EILUTĖ“

Visos moterys yra potencialios motinos. Tai jų darbas. Jūs nieko nežadate, tik užsimenate apie idėją. Pvz., „susilauktumėme vaikų“.

SUBTILI UŽUOMINA APIE SEKSĄ

Dėl kažin kodėl keistos priežasties minėti seksą laiške nėra seksualu. Tačiau užuomina į seksą yra seksualu. Pvz., „noriu prisiliesti prie Tavęs“, „įkvėpti Tavo plaukų kvapo“.

NEVENKITE NUTYLĖJIMŲ

Visada palikite savo mylimajai viltį tikėtis kažko daugiau. Pvz., „daug daugiau išsakysiu grįžęs“.

MEILĖS LAIŠKO PAVYZDYS (fragmentai iš mano laiško, rašyto 2007 metų rudenį iš Vakarų Afrikos šalies Siera Leonės mylimajai moteriai – žmonai, žinoma.)

„Mano Mylimiausioji Žmonele,

Štai kaip viskas vyksta:

„Ką veiksi šįvakar, Massa?“ – klausia manęs vairuotojas.

„Rašysiu laišką Moteriai, Kurią Myliu“, – atsakau.

„Vėl?“ – nustemba jis.

Būtent – „vėl“. Nes kartojasi šis dialogas jau kažkelintą vakarą, ir nėra taip lengva parašyti Tau, kaip tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirma, kaip keista ir skausminga rašyti Tau tai, kas privalu išsakyti žodžiais! Rašytas žodis visada atrodo kitaip, nei pasakytas – ir priklauso tai nuo daugelio veiksnių – ryte jis atrodys kitaip, nei vakare; kels vienas emocijas, kai nuotaika bloga, visai kitas – kai nuotaika gera. Skambės lėkštai, kai saulėta, skambės graudžiai, kai lyja. Atrodys romantiškai, skaitomas vienumoje, sukels gardaus juoko, skaitomas kompanijoje. Netgi muzika, kuri skamba fone, ar rašant, ar skaitant, daro tuos žodžius kitokiais. Todėl ir tenka daug ką išimti iš galutinio teksto. 

Antra, kaip sunku pasirinkti tinkamą laiško Tau formą ir turinį! Kas tai – esė? Dienoraštis? Pasąmonės srautas? Mechaniškas kopijavimas kitų Žodžio Meistrų? Rašyti apie save? Apie Tave? Ieškoti gražiausių frazių perduoti paprastai žiniai „myliu, ilgiuosi“? (Kiek daug klaustukų, ir kiekvienas jų svarbus…)

Trečia, kaip sunku užtikrinti tam tinkamą aplinką ir savijautą! Jausmai jausmais, tačiau ir buitis buitimi. Tai elektra pradingsta (o su ja ir muzika fone), tai tenka viską metus vaikytis kažkaip sugebančius įskristi moskitus ar musę cėcė. Tai šaltis krečia, tai karštis muša. Tai negrai į duris baladoja, tai prancūzai lenda pazysti. Tik įsijauti, jau, žiūrėk, po langais kažkas brūžinasi ir šaukiasi arbitražo.

Taigi, įvertinant visas aplinkybes, tokios ir yra priežastys, kodėl taip ilgai trunka parašyti Tau.

Tačiau… Perskaičiau, ką parašiau ir nusijuokiau sau – kiek dar galima ieškoti priežasčių nepadaryti to, kas širdyje guli? Štai anądien paklausiau savęs, kodėl negalima tiesiog atsisėsti ir parašyti Moteriai, Kurią Myliu?

Nes iš tikrųjų yra lengva visas aukščiau išvardintas priežastis įveikti – tai rašyti širdimi.

Kai manęs klausia, kaip aš rašau knygas ir straipsnius, beveik visada atsakau, kad, jei yra įkvėpimas, tai bet ką gali parašyti per trumpą laiką. Jei įkvėpimo nėra, mechaniškai rašyti yra labai varginantis darbas. Ir šiandien priduriu: kad ir koks tai bebūtų kūrinys – knyga, laiškas Tau ar koks nors pareiškimas – jam niekada nebus įmanoma nieko prikišti, jei jis bus parašytas „su širdimi“…

Ir „rašymui širdimi“ idealesnę vietą, nei Afrika vargiai ar surastum.

Aš matau Lugardus, sėdinčius palapinėje prie spingsulės, priešiškų genčių žemėse, apsuptus maištaujančių laukinių kurio nors mūšio išvakarėse, ir rašančius laiškus Moterims, Kurias Jie Mylėjo. Aš matau mirštančius Livingstonus, drebančiomis rankomis rašančius savo paskutinius laiškus gyvenime – ne, ne geografų draugijoms, o Moterims, Kurias Jie Mylėjo. Aš matau tuos jaunus kolonijinius tarnautojus, paaukojusius savo Meilę imperijos labui, tačiau mainais įgijusius tą tyrą ilgesio jausmą, palaikantį juos vienatvėje ir išsiliejantį klasika tapusiuose laiškuose Moterims, Kurias Jie Mylėjo. Aš matau juos visus, kurie šioje nedraugiškoje aplinkoje, kiekvieną akimirką primenančioje „tu čia svetimas“, rado savyje jėgų ir valios keisti Afriką.

Manau, kad vardan tokių, kaip Tu: mylimų ir tolimų.

Nes vardan ko daugiau dar įmanoma šitais afrikietiškais vakarais užsimiršti nors akimirkai? Pamiršti esąs prižiūrėtojas, stebėtojas, valdytojas, gydytojas, mokytojas, mokesčių rinkėjas, Massa, Baas ir Bwana? Kas, jei ne Meilė kiekvieną vakarą padeda jausti Mylimą Moterį šalia, net jei būtų Ji dabar tolima. Kas, jei ne Meilė, daro gyvenimą prasmingu, ir akivaizdoje kurios nublanksta visi kasdieniai sunkumai? Nuo ko, jei ne nuo Meilės bėgama, pas ką, jei ne pas Meilę, grįžtama?

Čia, Afrikoje, aš irgi dažnai prisimenu ir matau Tave. Nežinau, kaip tai apibūdinti. Kartais matau Tave visur, visuose mane supančiuose gamtos ir žmogaus rankų kūriniuose. Kartais tiesiog geidžiu, kad būtum šalia. Kartais manau, kad ir Tau būtų įdomu pamatyti tai, kas čia vyksta, paragauti jų „egzotikos“. Kartais galvoju, ką veiki? Kartais tiesiog mąstau – kas toliau?

Tačiau visada prieinu tos pačios išvados, kad jausmas Tau – tai viena iš brangiausių mano nuosavybių. Enigma. Panacėja. Bet kas. Tai, kas svarbiausia bet kuriam poetui. Juoba kad čia, Afrikoje, tai įgijo ir dar vieną papildomą… dimensiją?

Skamba, be abejo, savanaudiškai, tačiau tai irgi turi savo priežastį.

Afrika turi vieną tokią ypač unikalią savybę – keliaujant per džiungles ilgus atstumus, neišvengiamai pasineri į kažkokią katatonišką būseną – ne tik laikas sustoja ir išsitempia, bet ir išvis pasijunti tarsi suaugęs su visa aplinka. Šitas peizažas nesikeičia jau tūkstančius metų, tačiau pakeičia kiekvieną atvykėlį, ir kas aš toks, kad bandyčiau jai priešintis? Kratausi mašinoje septynias valandas ir nebelieka nieko kito, kaip tik galvoti, pastėrusiomis akimis žvelgiant pro mašinos langą.

Tokiomis akimirkomis aš prisimenu visus savo rasės ir kraujo brolius, kurie ėjo šiais keliais – nors niekada jų ir nesutikau. Bet aš juos matau, aš juos girdžiu, aš juos jaučiu – visus tuos išbalusius misionierius, įsitempusius kareivius, ilgakojus tyrinėtojus, rūsčius afrikanerius ir riebius pirklius. Jie ėjo pirmyn, ir net nežinojo, kas jų laukia už vienos ar kitos kalvos, upės ar pelkės – gal mirtis, gal milijonai, gal amžina šlovė ar Pažadėtoji Žemė. Žinau tik, kad daugelio jų širdyje vis dėlto taip pat buvo ir Moteris – tolima ir tuo pačiu artima. Mintys apie kurią gindavo juos tolyn. Kurios vardą jie ištardavo kartu su paskutiniu atodūsiu.

Laikas neištrynė jų pėdsakų, ir aš jais seku. Aš irgi dirbu Afrikai. Kad ir kaip bebūtų sunku, kaip ir kaip bekamuotų skurdi buitis ar Raudonosios knygos neverta gyvūnija – aš irgi žengiu tolyn. Nes aš čia turiu, apie ką galvoti.

Turiu, ko ilgėtis.

Turiu tą vardą, kurį galiu sušukti į afrikietišką naktį.  

Vardą, kuris neša mane tolyn – per tolimiausius žvaigždynus ir giliausius vandenynus, per karščiausias dykumas ir tankiausias džiungles, per giliausias sielos kerteles ir tvirčiausias sienas – vardą Moters, Kurią Myliu.

Tavo,
Giedrius

Views All Time
Views All Time
22780
Views Today
Views Today
1
0 0