Giesmių giesmė – vienas gražiausių meilės poezijos pavyzdžių ne tik hebrajų, bet ir pasaulio literatūroje. Tai pastebi visi skaitę bent keletą posmų. Dėl to ginčų nekyla.

Tačiau apie kokią meilę kalbama šioje knygoje? Ar įmanoma, kad greta knygų, skirtų Dievo tautos žygiams, Sandorai, pranašų darbams aprašyti, atsidurtų toks erotiškas tekstas?

Dalis Šventojo Rašto tyrinėtojų sau nesuka galvos – erotika, tai erotika. Pasak jų, kūniška meilė yra natūrali gyvenimo dalis, todėl nieko keisto, kad tokia knyga yra senovės hebrajų šventraščio dalis. Skaitant pažodžiui, Giesmių giesmė iš tiesų skamba kaip odė žmogiškai ir, žinoma, kūniškai meilei. Šis tekstas toks seksulaus, kad vienu metu žydų berniukams iki 13 metų buvo draužiama jį skaityti. Čia gausu tiesioginės ir netiesioginės meilės kalbos. O juk, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.

Dažnai Giesmių giesmėje minimi žodžiai „vaisius“, „obelis“ ekstrabiblinėje to meto literatūroje simbolizuoja vyriškas genitalijas. Razinų pyragas (Gg 2, 5) buvo naudojamas senovės Babilono vaisingumo ritualuose, paprastai kepamas moters formos. Kaip ir obuoliai, razinos buvo laikomos afrodiziaku. Sodas paprastai simbolizuodavo moterį arba jos intymiausias vietas, uždaras ar paslėptas sodas – nekaltą mergelę, o įžengimas į sodą – lytinį aktą. Žodžiai „koja“ ir „ranka“ taip pat dažnai buvo naudojami kaip genitalijų eufemizmai.

Netgi toks, atrodytų, neutralus išsireiškimas „lipti į palmės medį“ (Gg 7, 8), kai kurių tyrinėtojų manymu, taip pat yra persunktas erotikos, nes reiškia apavaisinimą. Senovės Artimuosiuose Rytuose augusių palmių skyrėsi vyriški ir moteriški medžiai. Todėl, norint sulaukti daugiau vaisių, reikėjo lipti į medį priskinti „vyriškų“ žiedų ir nunešti jų prie moteriško medžio žiedų apdulkinimui.

Tokiu žvilgsniu žvelgiant į tekstą, Giesmių giesmę galima skaityti tarsi Kama Sūtrą. Kai kas teigia, kad šių knygų pirminis tikslas buvęs panašus – paruošti sužadėtinius vedybiniam gyvenimui, padėti sutuoktiniams išvengti monotonijos. Ir vis dėlto tokia atvirai erotiška poezija aiškiai išsiskiria ir skamba kiek keistokai Senojo Testamento kontekste. Gal tik mums, žvelgiantiems iš kitos kultūros ir kito amžiaus?

Hebrajai nuo seno tikėjo, kad šis gyvenimas, taigi ir šis žemiškas kūnas – labai svarbūs. Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, ir tai buvo gera. Sukūrė juos kaip žmones, vadinasi, kūniškus, jausmingus, seksualius. Juk tai graikai, ne hebrajai atskyrė sielą ir kūną bei sugalvojo, kad pastarasis yra „blogai“. O judėjai turtą, sėkmę, sveikatą ir ypač vaisingumą priimdavo kaip Dievo dovanas, kaip patvirtinimą, kad žmogus gyvena teisingai.

Kadangi šeima, vaisingumas, palikuonys Senojo Testamento hebrajams buvo ir norma, ir idealas, susilaikymas nuo lytinių santykių nebuvo itin gerbiamas. Sako, netgi sąvokos, reiškiančios celibatą, hebrajai neturėjo. Karalius, tautos valdovas ir vadovas, Dievo pateptasis, buvo pavyzdys visiems. Žinoma, ne kiekvienas galėjo sau leisti taip, kaip Saliamonas, turėti 700 žmonų haremą ir dar 300 sugulovių (1 Kar 11, 3). Juk jomis visomis reikėjo rūpintis ir finansiškai, ir fiziškai.

Kita vertus, šeimyninė ištikimybė buvo labai svarbi – svetimautojams grėsė mirtis užmėtant akmenimis. Tačiau visų svarbiausia buvo palikuonys. Tam tikslui buvo galima pasikviesti į pagalbą tarnaitę ar vergę, kuri pavaduodavo dėl kokių nors priežasčių nevaisingą žmoną. Aišku, jeigu nevaisingos sutuoktinės dar „neatleido iš pareigų“ vyras. O jis turėjo tokią galią.

Vyrai apskritai senovėje daugumoje šalių turėjo daug galių. Hebrajų vyras galėjo mergaitę išprievartauti ir ją vesti atsipirkęs tam tikra pinigų suma; galėjo suvilioti ir pamesti, kaip Dovydo sūnus Tamarą (2 Sam 13); galėjo turėti kelias žmonas; vėliau tėvas galėjo savo dukrą pelningai išleisti už jai nepatinkančio vyro.

II a. po Kr. rabinai jau buvo beišmetą erotiškąją Giesmių giesmę iš kanoninių knygų tarpo, tačiau ją išgelbėjo kitas požiūris į tekstą.

Giesmių giesmę galima skaityti ir kaip alegoriją apie Jahvės ir Jo tautos santykį. Poetinis simbolizmas puikiai išreiškia abu aspektus – erotinį ir religinį. Kas gali būti intymiau žmogiškame lygmenyje už jaunikio ir jo nuotakos erotinį santykį? Kas gali būti intymiau dvasiniame ir religiniame lygmenyje už žmogaus santykį su savo Kūrėju, už tautos santykį su savo Išvaduotoju ir Gelbėtoju?

Ko gero, neaiškumų kyla tik mums, kuriems graikiškas mąstymas įskiepytas nuo gimimo. Mes mylime „širdimi“, nors iš tiesų atskiriame kūnišką ir dvasinę meilę.

Hebrajai gi mylėjo „viduriais“ ir tokio skirtumo nedarė. Jie laikėsi įstatymo ir tai buvo pati aiškiausia meilės Dievui išraiška, rūpinosi žmona, atliko sutuoktinio pareigą ir augino būrį vaikų, ir tai buvo veikli romantiška, erotinė ir šeimyninė meilė. Štai taip mylėjo hebrajai ir apie savo meilę kūrė giesmes.

Kur nuėjo tavo mylimasis,
o visų moterų gražiausioji?
Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis,
kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?

Mano mylimasis nusileido į savo sodą,
prie kvapiųjų augalų lysvių,
ganyti kaimenės soduose
ir pasiskinti lelijų.

Aš esu mylimojo,
ir mano mylimasis yra mano.
Jis ganosi tarp lelijų. (Gg 6, 1–3)

Views All Time
Views All Time
1963
Views Today
Views Today
1
0 0