Tą 2003 metų pabaiga man buvo kažkokia mistinė. Galvojau, kad Naujuosius sutiksiu su vaiku. Bet nuojauta kažką kuždėjo, o gal laukė išsiilgusi širdis…

Atvažiavai į sustojimą, bevažiuojant kažką kalbėjau apie save, vaikus, apie tai, kad šiuo metu esi vienišas. O aš nieko negirdėjau, bet jau žinojau, kad būsim kartu, bent jau tą naktį.

Tik dabar supratau, kad tai buvo mūsų bendro pažįstamo pokštas, gal Kalėdų dovana?

Žiauru…

Gal būtų viskas kitaip, jei nebūčiau „kitokia“, kaip tu sakydavai „keista“. Iš tavo naujametinio pasveikinimo aš prisimenu tik vieną sakinį: „linkiu palypėti bent vienu laipteliu dvasinio tobulėjimo link“. Jei tu tik norėjai tik vienadienio malonumo, geriau mes nebūtumėme susitikę. Per daug kančių patyriau per tą laiką. Aš egoistė – rašau apie savo kančias, tuo metu dar nežinojau, kad sergi, ir tau labai skauda. Jau tada, po tos nakties man užaugo sparnai. Kitą dieną man paskambinai, tačiau nemaniau, kad skambinai kaip moteriai „pagal skelbimą“. Tačiau, kai pasakei, kad norėtum su manim pabusti kiekvieną rytą, aš pajutau tau kažką… Įsimylėjus aš tampu sau pavojinga, jau nekalbant apie aplinkinius. Gal aš nemoku mylėti? Aš bijau to jausmo, nes jis būna begalinis, beprotiškas, aklas… Tai man tampa pavojingu jausmu. Aš bėgu nuo jo.

Prisimenu tavo žodžius: „neįsijausk – paskui bus sunku“. Jau tada žinojai, kad aš viską darau nuoširdžiai tiktai neprotingai, ne taip kaip turėtų elgtis moteris „pagal skelbimą“. Tačiau tai ką aš tau jaučiu įvardinčiau, kaip stiprų norą mylėti ir būti mylimai. Jeigu nebūna tokios dienos, kad negalvočiau apie tave – tai kas tai? Gal tai meilė? Meilė be atsako, tai didžiulė kančia. Pamažu man auga šarvai – dabar nesu tokia pažeidžiama. Greitai tapsiu visai nejautri. Tu man tarsi pamoka, kad ne viską galiu turėti, ko noriu.

Sveik, mano mylimasis. Gyvenk ir auk meilėje ir šviesoje.

Atsiuntė: Virginija

Views All Time
Views All Time
1270
Views Today
Views Today
1
0 0