Jis reikalauja, kad vaikštinėčiau nuoga po butą, gundyčiau jį, daryčiau viską, ką daro prostitutės pornografiniuose filmuose. Esu pakraupusi, nes jį myliu.

Dagnė, 22 metų studentė

Jei neturėtume kūno, vyrai mūsų negeistų. Reikia vieną kartą sau pasakyti šią tiesą ir liautis vaidinti šventeivas, kankinti save ir vyrus.

Daiva, 31 metų dviejų vaikų motina

Klaidos, kurias daro moteris, maištaudama prieš „gyvuliškumą“

Pirmoji klaida: „Nenoriu, kad manęs geistų – noriu, kad mane mylėtų!“

Nagi susivokime savo jausmuose. Kai kurias moteris žeidžia tai, jog vyras žiūri į jas kaip į „mėsos gabalą“. Inteligentiška moteris supranta, kad gundydama vyrą šlaunimis arba krūtine ji nusileidžia iki „prostitutės lygio“. „Prisivilioti vyrą krūtine pernelyg primityvu, – sako trisdešimt trejų metų Dovilė, vyresnioji mokslinė bendradarbė. – Jei moteris neturi nieko daugiau, tik gamtos jai duotas „kūniškas formas“, jai belieka patraukti vyrus tokiu primityviu būdu“.

Tuo pat metu Dovilė nemato ryšio tarp savo tokios pozicijos ir to, jog gyvena viena. „Gašlumas – tai dar ne meilė, – tęsia Dovilė. – Noriu, kad mylėtų mane pačią, o ne mano krūtinę“. Panašią poziciją užima ir Silva, dvidešimt trejų metų išsiskyrusi studentė: „Tai, kad vyras man jaučia gyvuliškus jausmus, – mane žeidžia. Esu asmenybė, o ne kūnas, ir noriu, kad manyje matytų asmenybę“.

Tačiau…

Meilės be geismo („gašlumo“, kaip išsireiškia Dovilė) nebūna. Dovilė ir Silva nemano, kad geismas gali būti meilės dalis: tad ar verta stebėtis, kad vyrai nuo jų bėga? Vyras jūsų nemylės, jei negeis. Bet ne kiekvienas vyras, kuris jūsų geidžia, jus myli – tas tiesa. Tad ir reikia kalbėti būtent apie tai, o ne drausti mylimam vyrui jūsų geisti!

Niekas iš jūsų nereikalauja, kad vienintelis dalykas, nulemiantis santykius su vyriškiu, būtų krūtinė. Bet jei esate nekvaila moteris (pripažįstanti, kad gyvenimas sudėtingesnis už jūsų „idealistines“ schemas), neimsite slėpti tos krūtinės nuo vyro. Suprasite, kad tam tikra prasme jus mylinčiam vyrui vienareikšmiai bei būtini ir jūsų imlus protas, ir jūsų patraukli krūtinė. Protinga moteris (mokslinis laipsnis čia niekuo dėtas) neims priešpastatyti vieno kitam.

Antroji klaida: „Jei darysiu tai, ką daro prostitutė, pati būsiu prostitutė“

Taigi įsidėmėkite: psichiškai normaliam vyriškiui esate ne vien asmenybė, bet ir kūnas. Su tuo teks susitaikyti, nes jūs jam iš tiesų (ir sau taip pat!) esate ir viena, ir kita, tad nėra ko čia savęs apgaudinėti. O jei imsite kariauti su realybe, tai baigsis blogai, liksite viena su puikiąja nuomone apie savo „dvasiškumą“ ir panieka vyriškam „gyvuliškumui“. Nubausite pati save, o ne vyrą, kuris susiras moterį, kurios pažiūros daug realistiškesnės.

„Buvau šokiruota, kai praėjus mėnesiui po vestuvių kartą naktį jis man pasiūlė atsistoti keturiomis prostitutės poza. Jei Mindaugas būtų buvęs koks nors alkoholikas ar beraštis krovikas: bet jis ką tik apsigynė menotyrininko disertaciją! Mokėjo mintinai tiek eilėraščių, man buvo nepasiekiama viršūnė, vos ne šventa dvasia.“ (Svajonė, 26 metų studentė).

Akivaizdu, Svajonė mano, kad yra pozų „inteligentiškiems“ žmonėms, ir pozų „krovikams“ bei „prostitutėms“. Bet tokiu atveju jai reikėtų priekaištauti tiems, kurie ją išmokė tokių nesąmonių. Jei jūsų galvoje košė, tai iš pradžių reikia susivokti savo mintyse: kurios jų teisingos, o kurios – ne.

Tačiau…

Kūnų pozos lytinio akto metu neturi nieko bendra su inteligentiškumu, kultūra. Geriausiai tai įrodo daugiatūkstantmetė Rytų kultūrų patirtis. Senose japonų akvarelėse įsimylėjėliai groja muzikiniais instrumentais ir tuo pat metu yra susipynę pačiomis netikėčiausiomis pozomis. Tad dar reikėtų pagalvoti, ar Svajonės nuomonė atspindi kultūringo žmogaus, ar tamsuolio poziciją.

Nedarykite primityvių logikos klaidų. Jei simfoniniame koncerte pamatysite prostitutę, klausančią Bethoveno, tai juk nereiškia, kad ir jūs, klausydamasi to paties, esate prostitutė.

Trečioji klaida: „Visa, kuo esu panaši į gyvūną, mane žemina“

Gaila, visi mes esame tos sudvejintos sąmonės, kurią mums primetė praeities kartų kultūra, aukos. Tam tikrais laikais Europoje įsigalėjo mintis, kad žmogus – „aukščiau gyvulio“. Kad jis iš tiesų aukščiau katino ar beždžionės – tai akivaizdu. Bet tą faktą imta suprasti klaidingai: „aukščiau už gyvulį – vadinasi, neturi su juo nieko bendra“.

Kadangi tokia nuomonė išlaužta iš piršto (kad žmogus „aukščiau“ gyvuliškos fiziologijos), mūsų protėviams teko imtis visokiausių gudrybių, jog nuslėptų nuo savęs tą tiesą. Iš pradžių atsirado aklinai uždarytų vietų, kur žmogus atlikinėjo savo gamtinius reikalus, paskui – aklinai uždarytų miegamojo durų, už kurių pasislėpęs jis patenkindavo savo kitus poreikius. Pagaliau – buvo uždrausta vaizduoti „gyvuliškas“ kūno vietas, ypač jo fiziologiją (to buvo laikomasi iki pat XX amžiaus). Kai Ana Karenina užverdavo miegamojo, kuriame jos laukė Vronskis, duris, net toks maištininkas kaip Levas Tolstojus kukliai dėdavo daugtaškį. Taip buvo išugdyta samprata, kad žmogus – tai dvasia, o visa, kas ne dvasia, – jį žemina.

Ko gi stebėtis, kad po to galime išgirsti štai ką: „Man nemalonu, kad mano vyras turi tiek gyvuliško prado. Labiausiai šokiruoja, kad to neslepia. Kartą jis net manęs paprašė, kad pažiūrėčiau, kaip išsilieja jo sėkla! Buvau sukrėsta, nežinojau, kur dėtis iš gėdos. Esu įsitikinusi, kad viskas turi vykti tamsoje. Seksą, savo gyvuliškumą žmogus turi slėpti“ (Janina, 42 metų namų šeimininkė, trijų vaikų motina).

Tačiau…

Gyvuliškas pradas žmogaus negali jo žeminti. Jau bent todėl, kad jis nekaltas, jog savo išvaizda panašus į gyvūnus. O, be to, kaip tvirtina tikintieji, kūną sutvėrė Dievas. Formuluokite klausimą teisingai: žmoguje turi būti dar kas nors (sąžinė, kultūra) tikrai žmogiška, ne tik „ejakuliacija“. Bet kuo gi kalta pastaroji?

Ketvirtoji klaida: „Vyrai gyvuliškesni, negu mes, moterys“

Kol gėdysitės savo pačios kūno, tol smerksite visus, kurie jo nesigėdi (arba gėdisi mažiau, negu jūs). Toks jau „kompensacinis“ psichologijos dėsnis. Bet jei pamilsite savo kūną, suprasite ir tuos, kurie myli savąjį ir jo funkcijas.

Tad jei, jūsų nuomone, mylintis vyras demonstruoja pernelyg daug „gyvuliškumo“ – ieškokite priežasties pirmiausia savyje, o ne jame. Perkainokite savo pažiūras. Neskubėkite daryti išvados, prie kurios priėjo dvidešimt devynerių metų Vanda: „Mano vyro gyvuliškumas krenta į akis: veido, rankų, krūtinės plaukuotumas, žemas balsas, išsivystę raumenys, fizinė jėga, agresyvumas. Aš visai kitokia. Jau vien tai, kad mums, moterims, neišsilieja sėkla, byloja apie didesnį dvasingumą“.

Vanda „pakenčia“ savo draugo gyvuliškumą. Ji pati, būdama frigidiška (dėl suksualinio slopinimo), giria save už „dvasingumą“.

Iš tiesų Vandai reikia rimtai pasikonsultuoti su seksopatologu, kuris galbūt padės jai pakeisti klaidingą nusistatymą ir atsipalaiduoti fiziškai, užuot prasimanius teorijas apie „didesnį moters dvasingumą“. Jokiu didesniu „dvasingumu“ (pasinaudojam Vandos terminologija), lyginant su vyru, moteris, užsidaranti WC, nepasižymi. Vanda kalba apie ejakuliaciją, bet pamiršta apie ovuliaciją ir menstruacijas, kurios dėl to, kad vyksta organizmo viduje, nesiliauja buvusios mažiau „gyvuliškos“. Lygiai taip pat vyriškam „agresyvumui“ galima priešpastatyti moterišką isteriškumą. Kad žemas balsas byloja apie gyvuliškumą – (kaip tuomet vertinti pelių cypčiojimą?) – tiesiog Vandos išsigalvojimas. Vargu, ar toks jau romantiškas yra ir pats gimdymo procesas, kuris, kaip žinia, vyrui visiškai nebūdingas!

Tačiau…

Vyrai tiek pat „gyvuliški“ kaip ir moterys. Ir tiek pat dvasingi (viskas priklauso nuo asmenybės). Bet geriausia iš viso nutraukti beprasmišką diskusiją apie gyvuliškumą ir dvasingumą, o pradėti geriau suprasti savo kūną ir savo asmenybę kaip vieningą visumą, kaip kažką nedalomą.

Penktoji klaida: „Prarasti gėdą – vadinasi, prarasti pačią save“

Pasišnekėkime pagaliau apie tas begėdes „prostitutes“, į kurias taip bijo būti panašios kai kurios moterys. Ar iš tiesų manote, kad „rodyti nuogus pečius“, „gilią krūtinės iškirptę“, „svaidyti viliokiškus žvilgsnius“, tai yra gundyti vyrą – vien tik profesionalių prostitučių, lengvabūdžių erotinių filmų herojų bruožas?

O juk prostitutė irgi moteris: ir naudojasi ji (žinoma, vadovaudamasi savais, piniginiais, tikslais) ne kažkokiu ypatingu, „prostitutišku“, bet moterišku arsenalu. Kaip nereikia jai „atiduoti“ atskirų pozų (pavadinus jas „prostitučių pozomis“), taip neverta ir atsisakyti savo moteriško žavesio vien tik dėl to, kad erotinių ir pornofilmų herojės moka tuo kūnišku žavesiu pasinaudoti geriau, negu jūs.

„Mane paliko vyras, nes nemoku kaip prostitutė pešiotis antakių ir kraipyti užpakalio“, – sako 42 metų pardavėja Vaiva. Žinoma, vyrą ji laiko „gyvuliu“, save laiko aukštos moralės pavyzdžiu.

Ar turi šiuolaikinė moteris įvaldyti kūniško žavesio meną? Ar jai pakanka būti „mokslų daktare“? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso jūsų elgesys ir galbūt šeimyninė laimė.

Kuo čia dėta gėda? „Kai mus, seksualias, žavias moteris, mokančias koketuoti, išvadina „prostitutėmis“, – mums tiesiog pavydi, – mano 35 metų dizainerė Viktorija. – Savo gyvenime turėjau tris vyrus, niekuomet su niekuo nemiegojau dėl pinigų. Kokia gi aš prostitutė? Jei tau, sulaukus trisdešimt penkerių, visos kojos išvagotos išsiplėtusių venų, jei sveri 100 kg, nemėgsti savęs skriausti prie stalo, jei verčiau paguli, užuot nuėjusi į baseiną ir dėl to negali niekam parodyti nei savo kojų, nei šlaunų, nei krūtinės, – tai tavo problema. Ir jei tavo vyras mieliau laiko rankose liauną, atsipalaidavusį kūną, o ne niūrią beformę, nejudrią masę – čia irgi tavo problemos“.

Tačiau…

Be gėdos nėra žmogaus, bet mes nesame gėda. Ją mums primeta visuomenė („šventas vaikų begėdiškumas“ – geriausias įrodymas). Prarasti gėdą irgi galima įvairiai. Nepainiokite tikro pasileidimo su natūraliu atsipalaidavimu, kuris turėtų viešpatauti jūsų intymiuose santykiuose su vyru. „Begėdiškumu“ prieš du šimtus metų reiškė apsivilkti suknelę, atidengiančią kulkšniukus. Tuo tarpu pusiau nuoga krūtinė nebuvo laikoma begėdiškumu… Viskas yra sąlygiška.

Pasistenkite suprasti, ko gėditės santykiuose su vyru: apnuoginti atskiras savo kūno dalis? Naujų neįprastų pozų? Apnuoginti savo fiziologiją? Įsisąmoninimas padės jums nugalėti tariamą gėdą (ji dažniausiai yra neurotinio, kenksmingo pobūdžio).

Pasirinkite pavyzdžiu Emiliją, 27 metų doktorantę: „Nuo to laiko, kad atsiliepiau į savo draugo erotines fantazijas, ėmiau kitaip suvokti save ir savo kūną. Ne, nepraradau gėdos: tiesiog aš taip dabar juo pasitikiu, kad nebijau jam atsiskleisti pačiuose intymiausiuose momentuose. Tai tiesiog saldi, man būtina beprotystė, kuri be galo mus suartina, ko nebuvo anksčiau, kada atmesdavau jo bandymus žaisti su mano kūnu. Jokio „gyvuliškumo“ nematau, jis dingo drauge su „gėda“.

Views All Time
Views All Time
4524
Views Today
Views Today
1
0 0