Mieli bendraamžiai, sveikiname VALENTINO dienos proga!
„Tu – ne vienas“ redakcija

…tar­si bu­či­nys per stik­lą

Vos vie­nas pa­si­ma­ty­mas per mė­ne­si, per me­tus, o gal net per vi­są gy­ve­ni­mą… Be­mie­gės nak­tys, pra­leis­tos ap­si­ka­bi­nus te­le­fo­ną, su­si­ra­ši­nė­ji­mas ne tik die­no­mis, bet ir nak­ti­mis, kai vi­si nor­ma­lūs žmo­nės mie­ga. Ką jau kal­bė­ti apie va­lan­das trun­kan­čius ir šim­tus kai­nuo­jan­čius po­kal­bius te­le­fo­nu. Ta vil­tis vėl pa­ma­ty­ti, su­si­tik­ti, ap­ka­bin­ti ir… ne­pa­leis­ti. Jau ne­kal­bant apie kan­čias dėl ne­sau­gu­mo, dėl su­vo­ki­mo, jog ki­to kar­to ga­li ir ne­bū­ti, kad ir ko­kie stip­rūs, re­gis, jaus­mai.         

Mei­lė per at­stu­mą – tai tar­si „bu­či­nys per stik­lą“, ta­čiau kad ir koks be­bū­tų sto­ras tas „stik­las“, esu įsi­ti­ki­nęs, kad stip­raus ir nuo­šir­daus dva­si­nio ry­šio ne­ga­li su­ar­dy­ti nei lai­kas, nei di­džiau­sias at­stu­mas, nei kar­tais ne­su­tram­do­ma žmo­gaus žmo­giško­ji pri­gim­tis.         

Trum­pu­tė ne­lai­min­gos mei­lės is­to­ri­ja

De­vy­nio­lik­me­tė GYTĖ tei­gia, kad drau­gys­tė per at­stu­mą įma­no­ma tik tuo­met, kai prieš tai po­ra yra drau­ga­vu­si bent pus­me­tį. Per tą lai­ko­tar­pį at­si­ran­da tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mas, vis­kas pa­aiš­kė­ja, ir po­ra ar­ba „žiau­riai“ pri­si­ri­ša vie­nas prie ki­to, ar­ba pa­sa­ko „ate“. Gy­tės san­ty­kiuo­se su vai­ki­nu la­biau­siai ir trū­ko bū­tent pri­si­ri­ši­mo, kad pa­vyk­tų pa­lai­ky­ti drau­gys­tę per at­stu­mą. Su­si­pa­ži­nu­si su vai­ki­nu va­sa­ros pa­bai­go­je ir pa­bu­vu­si kar­tu tre­je­tą sa­vai­čių, tu­rė­jo at­si­svei­kin­ti su juo, nes vai­ki­nas bu­vo iš ki­to mies­to. Po­ra nu­spren­dė tęs­ti drau­gys­tę, tik ki­ta­me lyg­me­ny­je – per at­stu­mą, juo­lab kar­tas nuo kar­to jie ga­lė­jo su­si­tik­ti. „Ti­kė­jau­si kad „pra­temp­sim“ iki ki­tos va­sa­ros, kai vėl ga­lė­si­me bū­ti kar­tu, ta­čiau ro­man­tiš­kus va­sa­ros va­ka­rus pa­kei­tė sė­dė­ji­mas prie te­le­vi­zo­riaus su mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu ran­ko­se: skam­bu­čiai, ži­nu­čių srau­tas bė­gant lai­kui vis ma­žė­jo ir ma­žė­jo. Blo­giau­sia, kad vi­sas tas šal­tu­mas slin­ko iš jo pu­sės. Tur­būt per daug pri­si­va­jo­jau ir ide­a­li­za­vau tiek jį, tiek mū­sų san­ty­kius. La­bai kan­ki­nau­si ir iš­gy­ve­nau jaus­da­ma, kad vi­si jo jaus­mai man tuoj iš­blės: ban­džiau sau­go­ti ir gai­vin­ti drau­gys­tę, nes lai­kas, pra­leis­tas kar­tu, bu­vo nuo­sta­bus. Bū­tent pri­si­mi­ni­mai bu­vo tas „kab­liu­kas“, ska­ti­nęs ko­vo­ti. Bet vie­nas lau­ke – ne ka­rys”, – pa­sa­ko­jo Gy­tė. Ši ne­lai­min­ga mei­lės (o gal vi­sai ne mei­lės?) is­to­ri­ja ban­do mums įpirš­ti nuo­mo­nę, jog mei­lė per at­stu­mą – tai tik nai­vus pa­aug­lių pra­si­ma­ny­mas. Ne­su­tin­ku. Vis­kas yra įma­no­ma, tie­siog ne­įma­no­ma il­giau už­trun­ka. Vi­sa­da ti­kė­jau ir ti­kiu, kad nė­ra jo­kių ri­bų vie­nam iš nuo­sta­biau­sių da­ly­kų pa­sau­ly­je. Ta­čiau ko­dėl įveik­ti at­stu­mą pa­si­se­ka to­li gra­žu ne vi­soms po­roms?         

Sėk­min­gos mei­lės per at­stu­mą for­mu­lė

At­sa­ky­mas bū­tų gana kom­plek­siš­kas, ta­čiau pa­pras­tas: vi­sų pir­ma, no­rint iš­sau­go­ti drau­gys­tę rei­kia ide­a­laus tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad to­kį iš­ug­dy­ti žy­miai leng­viau ma­tant žmo­gaus akis ir ben­drau­jant re­a­liai. Per at­stu­mą šis pro­ce­sas už­trun­ka ke­lis ar ke­lias­de­šimt kar­tų il­giau. Na­tū­ra­lu, kad ide­a­li­za­vu­si sa­vo san­ty­kius po­ra stai­ga iš­si­ski­ria pa­ben­dra­vu­si re­a­liai. Juk, kai ne­ma­tai part­ne­rio akių ir ne­bū­ni ša­lia jo kas­dien, tu­ri aps­čiai lai­ko ap­gal­vo­ti sa­vo jaus­mus. Be to, tar­si ne­įsi­pa­rei­go­ja­ma juos ro­dy­ti, to­dėl leng­viau kaž­ką nu­slėp­ti nuo part­ne­rio. To­li nuo ta­vęs esan­čiai mer­gi­nai pa­pras­čiau pa­ra­šy­ti mei­lės laiš­ką, nes už­ra­šy­ti jaus­mą po­pie­riu­je ir iš tie­sų jį jaus­ti – du skir­tin­gi da­ly­kai. Bū­tent dėl ne­mo­kė­ji­mo at­skir­ti pas­ta­rų­jų ir at­si­tin­ka blo­giau­sia. Mei­lė per at­stu­mą ug­do aukš­čiau­sio lyg­mens pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo „ant­rą­ja pu­se­le”. Tai ne­leng­va, nes žmo­nėms ne vi­sa­da pa­vyks­ta pa­si­ti­kė­ti sa­vo mei­le, kai ji gy­ve­na vos už dvie­jų laip­ti­nių, o ką ta­da kal­bė­ti apie 200 ki­lo­met­rų. Ta­čiau, jei no­ri bū­ti lai­min­gas, pri­va­lai ak­lai  pa­si­ti­kė­ti ir ti­kė­ti, kad ta­vo mei­lė el­gia­si  taip pat. Ne­pa­mi­nė­ti pa­vy­do bū­tų dau­giau nei ne­tei­sin­ga. Tai bū­tų net­gi ne­ma­din­ga! Bet bū­tent apie jį ra­šau ma­žiau­siai. Nė­ra čia ko iš­ra­di­nė­ti: pa­vy­di – reiš­kia my­li. La­bai pa­vy­di – la­bai my­li. La­bai la­bai pa­vy­di – tai jau pa­ra­no­jos požymis.         

Trum­pu­tė lai­min­gos mei­lės is­to­ri­ja

Tai to­li gra­žu tik­rai ne vi­si da­ly­kai, bū­ti­ni drau­gys­tės per at­stu­mą sėk­mei ir tęs­ti­nu­mui už­tik­rin­ti. Ta­čiau bū­tent tai ir „su­te­ka“ į vie­ną da­ly­ką, ku­ris ir va­di­na­mas mei­le. Štai 23-ejų me­tų Ra­mu­nės is­to­ri­ja: „Ma­no di­džiau­sias su­si­ža­vė­ji­mas ir di­džiau­sia gy­ve­ni­mo mei­lė bu­vo per at­stu­mą. Kai dar bu­vau pa­aug­lė, mus sky­rė apie šim­tas ki­lo­met­rų, bet drau­ga­vo­me gal tre­jus me­tus – tai man iki šiol ke­lia šil­tus jaus­mus. Bet ta­da pa­si­mai­šė ki­tas, ku­ris bu­vo la­a­a­a­bai at­kak­lus. Su tuo at­kak­liuo­ju teiš­tvė­rė­me dau­giau­siai me­tu­kus, ku­rių ne­no­riu pri­si­mint. Ech… Ne­bu­vau ta­da su­bren­du­si rim­tiems san­ty­kiams, to­dėl nu­ė­jau į šo­ną…  Po kiek lai­ko su­ti­kau JĮ: mus sky­rė be­veik trys šim­tai ki­lo­met­rų, drau­ga­vo­me po­rą me­tų, o to pa­sek­mė – da­bar aš jo žmo­na, ir esu pa­ti lai­min­giau­sia”. Tai­gi svar­biau­sia, kas be­at­si­tik­tų, ti­kė­ti. Iš­mo­ki­me ti­kė­ti da­bar­ti­mi bei at­ei­ti­mi. Sa­vi­mi ir ant­rą­ja pu­se… O ta­da prieš mus be­jė­gis bus bet koks at­stu­mas.         

Gy­tę kal­bi­no Gin­ta­rė APČELAUSKAITĖ,
Ra­mu­nę kal­bi­no ir straips­nį pa­ren­gė Vil­man­tas ŽILINSKAS

Views All Time
Views All Time
3742
Views Today
Views Today
1
0 0