J – A – M

Dykuma… Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių… Žmogus… Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi… Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam… Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę…

– Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu… – sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą – tikisi ten rasti vandens… Vanduo suteiks jam jėgų… Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio:

– Taip! Čia tikrai – vanduo! – iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka… Nyksta, kol visiškai jo nelieka… Tarsi visai ir nebuvo…

– Na ir kas! – pagalvojo žmogus, – juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti!

Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma – tai Mūsų Gyvenimas… Žmogus, ja keliaujantis – Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš… Vanduo – Mūsų Meilė…

***

Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę… Atgavęs jėgas jis tiesiog paliko jį pustuštį ir apleistą, kol, galop, svilinanti dykumos saulė išgarino paskutinį jo gyvybės lašą… Tik kažkodėl keleivis nepagalvojo, jog ta beribė, karščiu alsuojanti dykuma gali niekad nesibaigti, o kitos oazės, kuri pasitaikytų jo kelyje, gali ir nebebūti… Gyvenimas – miražas… O miražas pasirodo ir greitai išnyksta, nepalikdamas vietos tam šaltiniui, kuris norėjo žmogų pagirdyti ne tik tada, bet ir visuomet, kai jis bus ištroškęs. Jis norėjo būti kažkam reikalingas, suteikti jėgų, noro gyventi… Tikėjo, kad žmogus pasiliks prie jo ir tausos tą mažą vandens tėkmę beribėje smėlio jūroje… Tačiau… Žmogus turėjo kitą tikslą… Jis iškeliavo toliau, o šaltinis išseko… Tik gal ne nuo saulės kaitros, o iš nevilties, kad juo pasinaudojo ir paliko likimo valiai… Juk jis tikėjo, kad keleivis jį saugos ir tausos… Šaltinis taip nenorėjo likti vienas smėlynuose…

Ji

Atsiuntė: Sandra

Views All Time
Views All Time
1211
Views Today
Views Today
2
0 0