Leidau sau tave pamilti, nors žinojau, kad ši meilės istorija nesibaigs laimingai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks tave pamiršti, galbūt net lieti ašaras ir gailėtis savęs. Tiesiog tu man visam laikui tapai vyro idealu, todėl negalėjau tau nieko nejausti. Pamilau tave už tai, kad tik tu mokėjai mane suprasti, nuoširdžiai patarti, apginti, nes pati to niekada nesugebėjau. Tau vieninteliam užtekdavo kantrybės klausytis manęs, nes man būdavo sunku kalbėti apie save. Buvau užguita pilka pelytė, o tu man padėjai tapti nesusikausčiusia, savimi pasitikinčia mergina. Ar po viso to būčiau įstengusi tavęs nepamilti?

Kai į mūsų mokyklą mokytojauti atvyko dvidešimt trejų metų etikos mokytojas, man buvo septyniolika. Žinoma, iš karto atsirado jį įsimylėjusių merginų, kurios jį persekiodavo ir nuolat visiems aiškino, koks jis nuostabus. Tuomet man tai atrodė kvaila ir vaikiška, bet po kurio laiko pati „įklimpau“. Buvau labai nedrąsi ir tikrai nebūčiau drįsusi visiems skelbti apie savo jausmus, bet to aš ir net nenorėjau. Elgiausi visiškai priešingai nei kitos bendraamžės – savo jausmus slėpiau. Niekam nevalia buvo tai sužinoti. Visada buvau realistė, todėl supratau, kad šiems jausmams nelemta tapti abipusiais ir teks pasitenkinti platoniška meile. Pradžioje netgi bandžiau apgauti save, jog tai ne meilė, tik laikinas susižavėjimas. Tačiau teisingai sakoma, jog širdies neapgausi. Taigi leidau sau tave mylėti. Mylėti giliausioje bei slapčiausioje savo širdies kertelėje. Sakiau sau, kad meilė be atsako ilgai nesitęs. Tačiau iš kur aš galėjau žinoti, kad abipusė meilė tarp mokytojo ir mokinės gali būti įmanoma?

Vieną žiemos dieną, paprašei, kad pasilikčiau po pamokos. Aš nustėrau iš siaubo. Gal mano žvilgsniai buvo per šilti, gal elgesys pernelyg keistas, gal (o siaube!) jis suprato apie mano jausmus. Daugybė klausimų, baimių ir kvailų minčių sukosi galvoje, kai stovėdama prie mokytojo stalo laukiau, kol klasiokai išeis ir jis man kažką pasakys. Mintyse jau girdėjau jį sakant: „Suprantu, kad man kažką jauti, galbūt labai didelį susižavėjimą. Tačiau turi suprasti, kad tai nėra meilė ir nieko nesitikėti. Sakau tai, tik todėl, kad savęs neskaudintum“. Girdėjau savo širdį, plakant nežmoniškai garsiai, o kraujas gyslose tarsi sustojo. Išpylė šaltas prakaitas. Norėjosi išbėgti kur nors toli toli, kur jo daugiau niekada nepamatyčiau. Tačiau kojos buvo apsunkusios, aš jų nebejaučiau.

Kai tu pradėjai kalbėti, nurimau. Paklausei, ar nenorėčiau išsipasakoti, nes matei, kad jaučiuosi nekaip. Problemų turėjau daug. Kalbėjomės apie viską, o kartu ir apie nieką. Klausei, ką manau veikti baigusi mokyklą. Mes kalbėjomės kalbėjomės – atrodė, jog mes pažįstami visą gyvenimą. Nuo tada, neretai ateidavau pas jį po pamokų. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris galėdavo man padėti išspręsti problemas, nuraminti. Po to imdavome kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis. Kartais nuomonės sutapdavo, kartais išsiskirdavo, tačiau ginčuose sugebėdavom atrasti bendrą tiesą. Kai man suėjo aštuoniolika, buvau dvyliktoje klasėje. Tapau pilnamete, suaugusiu žmogumi, kuris pats atsakingas už save, savo jausmus ir nuo tėvų nebepriklausoma. Šešerių metų amžiaus skirtumas nėra daug, kodėl gi negalėčiau atskleisti savo jausmų, svarstydavau. Po ilgų svarstymų, pasiryžau ir pasakiau, kad jį myliu.

Jis tylėdamas žiūrėjo pro langą. Atrodė, kad mintimis nuskriejo kažkur labai toli. Aš nedrįsau prasižioti ar bent pažvelgti į jį, todėl, nuleidusi galvą, tylėjau. Tu išmokei mane nesigailėti nieko, ką padariau, ir aš nesigailėjau. Kai atsisukai į mane, pažvelgiau į mėlynas tavo akis. Pamaniau, gal paskutinį kartą?

Paskui ėmei kalbėti. Kalbėjai, o mane stebino kiekvienas tavo ištartas sakinys, paskui net ir kiekvienas žodis. Ar jūs tai galite įsivaizduoti? Ne kiekvienai mokinei tenka iš mokytojo išgirsti, kad jis myli tave, o aš priklausau mažumai, kuri tai išgirdo. Taip, tai tikra tiesa, nors ir pati negalėjau ilgai patikėti tuo ką išgirdau. Taip, jūs supratote teisingai – jis pasakė (o dieve, jis tikrai taip pasakė!), kad MYLI mane! Kad myli jau seniai ir iš visos širdies. Kad šešeri metai tarp mūsų amžiaus nieko nereiškia. Bet… ar būna, kad tokios istorijos baigtųsi laimingai?

Paklausei, kiek laiko tęsiasi mano jausmai jam. Baiminaisi, kad tik nebūtum manęs tam paskatinęs tave pamilti. Galiausiai pasakei, kad mes niekada nebūsime kartu. Kalbėjai, tarsi bandydamas įtikinti ne tik mane, bet ir save, kad mudviem nelemta kurti meiles rūmų kartu. Sakei, kad myli mane kaip gyvenimą, seniai svarstei ar mums kas nors išeitų. Deja, kitos išeities neradai, kaip išsiskyrimas. Manei, jog pasklistų bjaurios kalbos, mano tėvai tavęs nekęstų, tave turbūt atleistų iš darbo, kurio tu daugiau niekada nebegalėtum dirbti, man būtų sunku pakęsti aplinkinių spaudimą, tau taip pat… Vardinai tiek kliūčių. Buvo skaudu, bet mes visada buvome realistai, tokie išlikome iki paskutinės minutės.

Ėjau gatve ir nežinojau ką toliau darysiu, kaip gyvensiu. Gyvenimas ėmė skilti į šukes. Nebeturėjau dėl ko ryte atsibusti, mokytis, šypsotis, vakare ramiai užmigti. Nebeturėjau dėl ko gyventi. Aš net neverkiau, nes skausmas buvo per didelis, kad jį galėčiau išlieti ašaromis. Priėmiau sprendimą, kuris turėjo išspręsti visas mano problemas. Anksčiau jas padėdavai išspręsti tu, nes pati niekada nesugebėjau. „Tai paskutinis kartas, kada mane kankina problemos“ – mąsčiau lipdama ant devynaukščio namo stogo. Kai atsidūriau prie krašto ir pažvelgiau žemyn, pajutau kaip kažkas stipriai mane apkabino per liemenį, tvirtai prisispaudė prie manęs, padėjo galvą ant peties. Žinojau, kad jis verkia. Mano akis taip pat užtemdė ašaros. Jos ritosi skruostais, o aš tyliai kūkčiojau. Jis laikė suėmęs mane į rankas. Prastovėjome taip gal penkias minutes, nors atrodė, kad visą amžinybę.

– Leisk man žinoti, kad tu gyvensi. – paprašė prikimusiu balsu.

Atsisukau ir pažiūrėjau į jo nuostabias akis, kurios, kupinos skausmo, nevilties, nerimo, baimės, maldaujančiai žiūrėjo į mane. Supratau, kad jei pražudysiu save, pražudysiu ir jį. Savęs aš nesigailėjau, o jo – taip, nes jis buvo mano pasaulis, mano gyvenimas. Iš meilės dėl jo būčiau padariusi viską, taigi padariau tai, ką galėjau.

– Gyvensiu. – tyliai pasakiau.

Atsiuntė: Nežinomas autorius

Views All Time
Views All Time
1428
Views Today
Views Today
1
0 0