Glano sindromas arba kaip pražudyti meilę
Laiminga meilė turi magnetizmo – mylinčius nuolatos traukia vieną prie kito. Dėl to jie ir apsigyvena drauge, sukuria šeimą. Meilė ir šeima – evoliucinis gamtos įstatymas ir vyrams, ir moterims. Dvidešimtas amžius panaikino kliūtis, trukdančias mylintiesiems sukurti šeimą – tėvų diktatą, religinę ir nacionalinę nesantaiką. Tačiau išliko kliūtis pačių mylinčiųjų sielose – savimeilė arba puikybė, kurios griaunąmąją jėgą dar amžiaus pradžioje numatė K.Hamsunas.
„Pane” ir „Glano mirtyje” K.Hamsunas papasakojo apie didelę meilę, sjujungusią dvi sielas. Tačiau vienoje sieloje užgimė abejonė – o gal mane myli mažiau, negu aš? Prasiveržus tuštybei Glanas pasakoja merginai, kiek daug moterų ir kaip smarkiai mylėjo jį anksčiau. Mylinčios merginos siela įžeista. Ji jauna ir nesupranta, kad pasakodamas apie tai vyras parodė savo silpnumą. Atsakydama ji kerštingai demonstruoja abejingumą ir panieką. Prasideda tragedija. Tai abu siekia parodyti, kad ne taip jau smarkiai myli vienas kitą, tai meilė stumia juos į vienas kito glėbį.
Bet pasilikę vieni, abu vėl papuola į abejonių tinklą: o jeigu jį myli mažiau, negu jis pats? Nuo dabar į kiekvieną mylimo žmogaus poelgį, kiekvieną žodį žiūrima kaip į apgaulę, gudrumą, neištikimybę. Iš puikybės mergina nubaudžia Glaną – išteka už kito. Po to iš nevilties ji, ištekėjusi moteris, rašo jam apie savo negęstančią meilę: prašo grįžti. Bet puikybė ir pavydas apnuodijo ir Glano sielą: jo atsakas – savižudybė. Ir dar taip įvykdyta, jog sužinojusi ji nesuprastų, kad jis tai padarė iš meilės, kentėdamas, kad viskas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas medžioklėje. Savimeilė, puikybė ir jų įrankis – žaidimas pavydu, žinoma, nenužudys meilės, bet pavers laimingą meilę nelaiminga.
Deja, mūsų laikais daugelis moterų, taip ir nesuvokusių K.Hamsuno perspėjimo, serga „Glano sindromu”. Jeigu joms staiga pasirodys, kad jas per mažai myli, jas apgaudinėja, jos skuba pavydu sukelti vyrams troškimą varžytis arba keršija. Kurį laiką vyras iš tiesų jaučia pavydo kančias, bet po to, deja, greitai nusiramina. „Argi verta mano meilės tokia vėjavaikė?” Beje, moterys daug dažniau kenčia nuo „Glano sindromo”, tai yra visokiais būdais slepia savo jausmus. Protinga moteris netgi nutraukdama santykius su vyru pasiekia daugiau, jei neduoda jam pagrindo pavyduliauti ir toliau kalba apie savo meilę. Tada ir išsiskyręs su ja jis prisimins ją su susižavėjimu, o jeigu net po keleto metų sutiks ją, neabejodamas ją ves. Pirmoji nesudrumsta meilė labai stipri.
Telepatija – viena iš Amūro strėlių
Abipusė laiminga meilė kiekvieną moterį paverčia gražuole. O abejonės, nepasitikėjimas, apsigyvenę jos sieloje, būtinai išblukins jos žavesį. Juk veidas – sielos veidrodis. Ir svarbiausia, visi jausmai ir mintys būtinai atsispindės mylimo žmogaus sieloje. Juk mylinčiųjų sielos ypač jautrios viena kitai. Bet koks nuotaikos pasikeitimas, nepasitenkinimas arba džiaugsmas ir be žodžių persiduoda mylinčiajam, netgi sustiprėdami. Galima mintimis užkrėsti vienas kitą abejonėmis, bet geriau jau nušviesti džiaugsmu, stiprinant meilę. Ir būdami toli vienas nuo kito mylintieji susieti nematomu ryšiu.
Ne visi žino apie didžiąją garsaus rusų poeto A.Bloko meilę savo žmonai Liubai Mendelejevai. Jis sakė: „Man pasaulyje yra Liuba ir… visos kitos moterys”. L.Mendelejeva pasakojo apie savo meilės laikotarpį prieš vedybas: A.Blokas atvažiuodavo į Mendelejevų dvarą du kartus per savaitę. Bet kartais, kai labai norėdavo jį pamatyti, Liuba gražiai apsirengdavo, paimdavo verbenos žiedą, knygą ir atsisėsdavo terasoje. Ji mintimis kviesdavo sužadėtinį, įsivaizduodama, kaip jis balnoja žirgą, sėda ant jo ir joja pas ją. Kaip teigia L.Mendelejeva, jis visada atsiliepdavo į jos minčių šauksmą ir atvažiuodavo. Dabar, XX amžiaus pabaigoje, mes jau žinome apie telepatiją. Amžiaus pradžioje Liuba intuityviai naudojosi ja ir visada sėkmingai. Kaip matome_ K.Hamsunas numatė daugelį mylinčių sielų tarpusavio supratimo problemų, o L.Mendelejeva ne mažiau genialiai parodė, kaip tas problemas spręsti. Tik sielos darbas išstumia niūrias mintis, luošinančias meilę. Tik sielos darbas stiprina abipusį džiaugsmą, išsaugo meilę, paverčia ją laiminga santuoka. Juk mes kasdien triūsiame, kad mūsų namai būtų švarūs ir jaukūs.
Santuoka – rimtas dalykas
Ne visos santuokos prasideda nuo meilės. Iki XX amžiaus vaikams sutuoktinio dažniausiai ieškodavo tėvai. Patyrimas ir išmintis padėdavo vyresniesiems parinkti savo dukteriai ar sūnui porą iš geros ir, svarbiausia, „lygiavertės” šeimos. Kad ir keista, taip susituokę dažnokai virsdavo ne tik gera šeima, bet ir pamildavo vienas kitą. Šiuolaikinis jaunimas dažnai veda ne dėl jausmo, o dėl aistros pliūpsnio. Tokią santuoką turbūt galima pavadinti fizine. Žinoma, aistra neretai gali įžiebti meilę. Deja, dažniau savimeilė, trumpalaikės nuoskaudos, nekantrumas, tėvų įsikišimas užgesina meilę, ir tada ji pavirsta degėsiais. Protingi ir savikritiški žmonės ieško laimės antroje santuokoje. Pirmoji jiems tarsi skiepai: žymė lieka, bet ji apsaugo nuo skausmingų kvailysčių ateityje. Gaila, bet daugelis nepasimoko ir iš savo pačių klaidų, o kaltina vyrą, artimuosius, draugus ir aplinkybes.
Kaip „parengti” vyrą vedyboms
Ir vis dėlto bet kurią santuoką (iš aistros, išskaičiavimo, tuštybės…) galima padaryti laimingą, dvasingą, pripildyti ją abipusės meilės. Viskas priklauso nuo moters. Ji renkasi, ji atveda vyrą prie santuokos, nors, kaip įprasta, ranką ir širdį pasiūlo vyras. Kai kurie vyrai, remdamiesi vakarietiška patirtimi, teigia, kad santuokos registracija arba neturi įtakos jų jausmams, arba greičiau gali užgesinti meilę, todėl siūlo gyventi nesusituokus. Tačiau moteriai labai svarbu, kad vyras pasakytų, kad jis ne tik myli, bet ir nori ją vesti, tai yra tapti atsakingi už ją. Jai tai – jo jausmų pilnumo matas. Jeigu jis neskuba, dvejoja, ji pradeda abejoti jo jausmo nuoširdumu. Jos pasitikėjimas dingsta ilgam, kartais visiems laikams.
Tačiau, kaip parašyta Biblijoje, „nevertinkite neapgalvotai”. Net labiausiai mylintis vyras, akivaizdžiai arba to nesuvokdamas, bijo žingsnio į nežinomybę. Jam tai didžiulė atsakomybė, daugybė naujų rūpesčių, pareigų, nepažįstamame pasaulyje. Ne veltui vyras siūlo pirmiausia ranką (skydą, apsaugą, globą), po to to jau širdį. O pasąmonėje jam įsitvirtinę, kad „žmona – ne pirštinė, nuo rankos nenumesi”.
Tik moteris gali sušvelninti mylimojo apsisprendimo įtampą. Žinant vyro pomėgius galima garsiai pasvajoti apie bendrus veiksmus. Pavyzdžiui, jis mėgsta šunis. Ji kartu su juo aptarinėjo veisles, šunų charakterius, kalbasi, kaip smagu bus vaikščioti su šunim auštant gryname ore ir dar vakare temstant… Jeigu jis mėgsta muziką, garsiai pasvajokite apie įrašų kolekciją ir apie gerą muzikinį centrą…
Paprastai dėl auklėjimo ir santykių šeimoje vyrus galima suskirstyti į du tipus: vyras – „sūnus” ir vyras-tėvas”. Vyrą-„sūnų” reikia daugiau globoti, duoti jam protingus patarimų, guosti dėl begalinių nesėkmių, nerimo. O vyro-„tėvo” – priešingai – reikia dažniau klausti patarimo, žavėtis juo, kartais net atrodyti maža kvailute, kuriai jis karts nuo karto su meile priekaištaus. Vėliau, kai prasidės šeimyninis gyvenimas, protinga moteris pamažu, nepastebimai abu šiuos vyriškus trūkumus ištaisys. O kol jis nepriėmė ryžtingo sprendimo vesti, geriau palengvinti jam pereiti prie naujo vaidmens (vyro-vyro), prisitaikant prie būdingo elgesio stiliaus.
Vyrui būtina kliūtis
Na, o jeigu vyro dvejonės pernelyg užsitęsė? Neverta tiesiai pareikšti arba- arba. Tai būtų pralaimėjimas. O ar yra būdas jam padėti pagaliau apsispręsti? Taip, yra: jam reikia sukurti kliūtį. Juk iš prigimties kiekvienas vyras (netgi vyras-„sūnus”) – kovotojas ir užkariautojas.
Beje, štai vienas įdomus, net anekdotiškas, bet tikras atvejis. Iš vieno miesto į kitą persikėlė dirbti talentingas žmogus. Apsipratęs kolektyve jis ėmė klausinėti kolegų, su kuria iš moterų lengviau užmegzti santykius. Jam nurodė Daivą: „Su ja tik tinginiai nepermiegojo!” O po dviejų mėnesių naujokas vedė Daivą. Visi apstulbo: „Ji juk kekšė!” Jaunavedys griežtai atrėžė: „Melas! Daiva padori moteris! Nė vienai gudrybei nepasidavė, taip priešinosi!” O Daiva su nuostaba pasakojo geriausiai draugei: „Labai jau norėjau ištekėti,bet vyrai vis pasitaikydavo nevykę… vien apgavikai. O čia staiga pasisekė: vyras – auksas!
Juk taip gailėjau jo atsakydama. O liežuvis neapsivertė pasakyti apie ką tik padarytą abortą…” Štai tokia situacija. Vyrui iškilo kliūtis. Jis matė, kad Daiva žavisi juo, ją traukia prie jo, bet leidžia ji viską, išskyrus intymius santykius. Kodėl? Todėl, kad ji – padori moteris, nusprendė jis. Beje, santuoka buvo laiminga. Ir kas Daivą pasmerks? Sakė juk Kristus apie į Daivą panašią moterį: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį”. Niekas nemetė.
Taigi vyrui būtina kliūtis. Svarbiausia, kad ji būtų jam įveikiama. Juk net žirgas neperšoks per labai aukštą barjerą. Moteris turi numatyti, kokią kliūtį vyras pajėgus įveikti. Vienam pakanka pasakyti: „Oi, kaip gera mums būtų drauge! Bet aš negaliu už tavęs ištekėti (nors kalbos apie santuoką dar nė nebuvo), juk aš vyresnė už tave…”. „Niekai, viso labo tik trejais metais!” – kilniai protestuodamas šūkteli jis, ir… kliūtis įveikta. O galima ir kitaip: „Už tokio nuostabaus žmogaus kaip tu tekėčiau užsimerkusi! Bet taip sunku ir dirbti, ir mokytis. Štai po metų baigsiu mokslus, tada…”. Arba pasiskųsti tėvų griežtumu. Svarbiausia tiksliai parinkti vyrui įveikiamą kliūtį, kuri sukels jo sieloje kilnų polėkį ir padės jam pagaiau ryžtis pasiūlyti ranką ir širdį. Štai tu ir ištekėjusi!
Parengė Aistė Petrošiūtė
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.