Tą šiltą vasaros dieną  Tavo šypsena mane atvėsino…Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad Tavo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas Tavo veido bruožas, Tavo šypsena. Girdžiu tik Tavo balsą, o lūpose tik Tavo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys.

Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau Tave? O gal jokios klaidos nebuvo? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršiu Tave, pamiršiu viską ir bėgsiu į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujina tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane.

Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek daug toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave. Nors, norėjos, kad ta vieninteli žiedlapį padovanotum Tu… Deja… Viskas per ne lyg sudėtinga… Per ne lyg skaudu ir nepasiekiama… Tu nematai manęs dabar… Tu nematai kaip mano skruostais rieda ašaros. Jos tokios didelės ir sūrios, ir taip degina veidą. Taip norisi dar daug ką pasakyti. Bet… neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau – darau tai tik dėl Tavęs. Galiausiai akys išdžius, o aplink bus tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgs. Taip noriu tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet… Ir vėl viskas aptemsta. Ašarotose akyse regiu tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš  nepykstu. Gerai žinau, kad manęs laukia bemiegės apmąstymų naktys. Galvodama, kaip aš įskaudinau ne tik tave, bet ir save, prisiminiau vienus žodžius:

Gimsta žmonės kas vakarą, rytą, taip kasmet, kas savaitę, kasdien…Vieniems nubrėžtas kelias laimingas.

Vieniems skirta džiaugsmai ir linksmybės, O nesibaigianti naktis – tiems kitiems…

Kokie teisingi žodžiai. Tau buvo nubrėžtas laimingas kelias, skirti džiaugsmai, linksmybės. O man…man tik skausmas ir nesibaigianti naktis. Nesibaigiantis liūdesys… Sielvartas ir skausmas…Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni ta praėjusi vakarą? Kai eidami upes  link, žiūrėjom į dangų, kai bandėme įsiklausyti į  vakaro garsus.

Noriu pažvelgti  tau į akis kaip visad žvelgdavau . Jaučiau, jog skęstu jose…Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis…

Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje…Saugosiu juos visada…Dabar i tolį žvelgia akys – didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžioja. Laksto, vijasi vėjo šauksmą. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė man  plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo saules spinduli… Aš palikau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiu, aš žinau, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save.

Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir vėjas.  Keletas spinduliu surausvino mano veidą, įdėmiai pažvelgiau į save, o mane pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė.

Staiga aš kaip sulytas kačiukas suvirpėjau, nusipurčiau slegiantį rūką, lūpose susidėjau į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgiau į besišypsančią saule… Skubiai žengdama, deganti dar niekada nepatirtų jausmų liepsna, vis veržėsi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajutau. Aš supratau, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim, norinčiom aprėpti visą begalybę, aš nebijau, bet skriste skridau vis naujai kartodama, naujai atrastą seną tiesą: pasaulis nuostabus. Man tik 18. Aš gyvensiu, džiaugsiuos ir būsiu laiminga. Aš mylėsiu ir būsiu mylima, nes juk žmonės negali likti abejingi mano meilei. O taip norėjos, kad ta savo meile galėčiau dovanoti Tau, tik Tau… Bet likimas negailestingas… Jis pars viska dėliodamas… Kaip jam patogiau… Nekreipdamas dėmesio i tai, kad mums skaudes… Beprotiškai skaudes… Ilgai… Nenumaldomai…  Kad ir ką dabar berašyčiau, tai jau nebeturi prasmes… Tie žodžiai tik dar labiau Tave ir mane skaudins… Tik rėš dar didesni randa mūsų širdyse… Tik dar sunkiau gis toji žaizda, kuria paliksim vienas kitam… Kam to reikia..? Ar nepakankamai skausmo suteikiau Tau? Aš juk galiu rašyti… Juk žinai tai… Esu kaip sadomazochistė, kuri save skaudindama jaučią malonumą… Kažkas tokio…

Skęstu tam beprotiškam skausmo liūne. Visos tos kančios neprivers manęs prakeikti tos dienos, kai sutikau tave ir mano širdyje gimė meilė. Esu dėkinga likimui už šią dovaną. Dabar kiekvieną rytą prabusiu galvodama apie tave, o vakare mudu, deja atskirai, keliausime į sapnų karalystę. Aš dėkoju tau, kad apsigyvenai mano širdyje ir padarei mane laimingą.

Man tai nebuvo žaidimas. Pažvelgusi į tavo dangiškai akis, paskendau jų  gelmėj ir buvau pasiruoši žengti per gyvenimą kartu su tavimi. Meilė – tai pats nuostabiausias pasaulyje žiedas. Ji dega sieloje karšta ugnimi, užliedama saldžiu skausmu ir pakylėdama iki beprotybės. Ji tokia žmogiška ir nuoširdi, aplanko mums tada, kai mažiausiai to tikimės.

Iš visos širdies noriu palinkėti tau laimės, džiaugsmo ir ryžto, saugant nuo audrų viską ir visus. Kas tau brangu – tegul tavo gyvenimo kelyje šviečia ne šaltų žvaigždžių šviesa, bet mylimų akių šiluma. Linkiu, kad visada turėtum židinį, prie kurio tave lauks tave mylinti širdis.

Negaliu tavęs smerkti, negaliu teisti. Niekas neprivers manęs patikėti tuo, kad tavo ištarti žodžiai: myliu, švelnus apkabinimas, bučiniai, buvo tik meistriškai suvaidintas spektaklis. Netikiu, kad buvau tau tik žaislas, kurį bet kada galima palikti. Nenorėčiau, kad kada nors praeitum pro mane nuleidęs akis.

Kai užges tavo džiaugsmo židinys, atmink mane, ateik ir prisidek iš mano širdies, o jeigu joje būtų tamsu – neužmiršk, kad dar yra meilė, o ji amžinai gyva, sugrįžk prie jos, paimk vieną žariją, jos užteks, kad įžiebtum savo širdies žvakes.

Sudie…
Giedriui nuo Erikos

Atsiuntė:  Erika

Views All Time
Views All Time
3067
Views Today
Views Today
1
0 0