Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Jei aš su kitu žmogum bendrauju tik išoriškai, aš matau tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Jei aš įsiskverbiu į gelmę, suvokiu mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, – yra „centruotas ryšys“. Tai puikiai išreiškė Simone Weil: „Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: „Aš tave myliu“ – gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje. Todėl klausytojas gali atskirti, jei tik jis apskritai sugeba suvokti, ko verti yra žodžiai“.

Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada „lygūs“; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu… Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras.

Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Ne veltui Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar našlaitis, ar netgi tautos priešas, egiptietis ar edomitas. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui; net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo: „Jūs pažįstate svetimojo širdį, – sako Senasis Testamentas, – nes patys buvote svetimais Egipto žemėje …todėl mylėkite nepažįstamąjį“.

Views All Time
Views All Time
1645
Views Today
Views Today
1
0 0