Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė – broliška, motiniška, erotinė – yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.

Kapitalistinė visuomenė remiasi iš vienos pusės politinės laisvės principu, iš kitos – rinka, reguliuojančia visus ekonominius ir socialinius santykius. Prekių rinka lemia sąlygas, pagal kurias prekės yra keičiamos, darbo rinka reguliuoja darbo pasiūlą ir pirkimą. Ir reikalingi daiktai, ir reikalinga žmogaus energija paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prievartos ir apgavystės.

Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi ir reikalingi, neturi ekonominės (mainomosios) vertės, jei nėra paklausos; lygiai kaip ir žmogaus energija bei sugebėjimai neturi mainomosios vertės, jei jiems nėra paklausos rinkoje. Kapitalo turėtojas gali pirkti darbą ir jam vadovauti taip, kad jo kapitalo investavimas duotų pelną. Darbo jėgos savininkui tenka parduoti ją kapitalistui pagal egzistuojančias rinkos sąlygas, kitaip jis badaus. Ši ekonominė struktūra atsispindi ir vertybių hierarchijoje. Kapitalas vadovauja darbui: sukaupti daiktai, tai, kas yra nebegyva, turi lemiamą reikšmę darbui, žmogaus galioms, taigi tam, kas yra gyva.

Tokia buvo kapitalizmo struktūra pačioje pradžioje. Tai tebelieka būdinga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiksnių yra pakitę ir kaip tik jie daro didžiausią poveikį dabarties žmogaus charakteriui. Mes esame vis didėjančios kapitalo centralizacijos ir koncentracijos liudininkai. Didelės įmonės auga pasiglemždamos mažesnes. Savininkai, investavę į šias įmones kapitalą, vis labiau ir labiau atsiskiria nuo tų, kurie joms iš tikrųjų vadovauja. Įmonė „priklauso“ šimtams tūkstančių akcininkų, o jai vadovauja menedžerinė biurokratija, kuri yra gerai apmokama, bet kuriai įmonė nepriklauso. Šiai biurokratijai labiau rūpi ne didinti pelną, o plėsti įmones ir taip didinti savo galią. Augant kapitalo koncentracijai ir ryškėjant galingai menedžerių biurokratijai, panašiai vystosi ir dirbančiųjų judėjimai. Dirbantieji vienijasi, ir darbininkas negali pats daryti sandėrių, nes darbo biržoje jis yra įtrauktas į dideles profesines sąjungas, taip pat vadovaujamas galingos biurokratijos, kuri atstovauja jam vis-a-vis industrijos milžinams. Gerai tai ar blogai, ir kapitalo, ir darbo sferoje iniciatyva atitenka ne individui, o biurokratijai. Vis daugiau žmonių netenka savo nepriklausomybės ir tampa pavaldūs didžiosios ekonominės imperijos menedžeriams.

Kitas būdingas ir lemtingas dabarties kapitalizmo bruožas, kylantis iš kapitalo koncentracijos, yra ypatingas darbo organizavimas. Labai centralizuotose įmonėse su griežtu darbo pasidalijimu individas praranda savo individualybę ir tampa lengvai pakeičiamu mašinos sraigteliu. Žmogaus problemos šiuolaikiniame kapitalizme gali būti suformuluotos taip.

Šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingi tokie žmonės, kurie be pasipriešinimo jungiasi į dideles grupes, kurie nori vartoti vis daugiau ir daugiau, kurių skoniai yra suvienodinami ir todėl gali būti lengvai keičiami bei nuspėjami. Reikalingi žmonės, kurie jaučiasi esą laisvi ir nepriklausomi, nepavaldūs jokiam autoritetui ar sąmonės principui ir vis dėlto trokšta būti valdomi, nori daryti tai, ko iš jų laukiama, sklandžiai, be jokios trinties prisitaikyti prie visuomenės mašinos, nori būti valdomi be jėgos, vedami be vado, kreipiami be tikslo – išskyrus vieną – gaminti gėrybes, dalyvaujant judėjime, funkcionuoti, eiti į priekį.

Kas iš to išeina? Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai (Detalesnė diskusija apie susvetimėjimo problemą ir apie šiuolaikinės visuomenės įtaką žmogaus charakteriui „Sveika visuomenė“. E.Fromm, Routledge, London.). Jis tapo daiktu, išgyvenančiu savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti didžiausią naudą, kokią tik galima gauti esamoje rinkoje. Žmonės bendrauja panašiai kaip susvetimėję automatai, jų saugumui reikia būti prie bandos ir neišsiskirti nei mintimis, nei jausmais, nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti kits kito, kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių. Mūsų civilizacija siūlo daugelį palengvinimų, kurie padeda žmonėms išvengti šio vienišumo suvokimo: pirmiausia – griežta biurokratizuoto, mechaniško darbo rutina, neleidžianti žmonėms suvokti savo esminių žmogiškųjų reikmių, transcendencijos ir vienybės siekių. Kadangi vien rutinos nepakanka, žmogus slopina savo nesąmoningą desperaciją rutinizuotomis pramogomis, pasyviai vartodamas vaizdus ir garsus, kuriuos jam siūlo pramogų industrijos; taip pat per malonumą pirkti naujus daiktus ir greitai juos keisti kitais. Dabartinis žmogus yra labai arti to vaizdinio, kurį Huxley aprašo, „Šauniajame naujajame pasaulyje“: gerai pamaitintas, gerai aprengtas, seksualiai patenkintas, bet visiškai be savasties; visi jo kontaktai su aplinkiniais žmonėmis yra mechaniški, jis vadovaujasi lozungais, kuriuos labai vykusiai suformulavo Huxley, kaip antai: „Kai individas jaučia, visuomenė virpa“ arba „Niekada neatidėk rytdienai malonumo, kurį gali patirti šiandien“, arba visa apvainikuojantis šūkis: „Šiais laikais visi yra laimingi“. Žmogaus laimė šiandien sudaryta iš „malonumų patirties“. Malonumų patiriame dėl pasitenkinimo, pirkdami ir vartodami daiktus, vaizdus, maistą, gėrimus, cigaretes, žmones, paskaitas, knygas, kino filmus; viskas kaip mat suvartojama, praryjama. Pasaulis yra vienas didelis objektas mūsų apetitui patenkinti, didelis obuolys, didelis butelis, didelė krūtis; mes esame žindukliai, visada laukiantys, kupini vilčių ir amžinai nusiviliantys. Mūsų charakteris priklauso nuo mainų ir gavimo, prekybos ir vartojimo, viskas – dvasiniai ir materialūs objektai – tampa objektais mainams ir vartojimui.

Tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti; jie gali tik mainyti savo „asmeninį paketą“ ir tikėtis lygiaverčio užmokesčio. Viena ryškiausių šio susvetimėjimo apraiškų meilėje, ypač vedybose, yra „partnerystė“. Daugelyje straipsnių apie laimingas vedybas idealas yra aprašomas kaip sklandžiai funkcionuojanti „partnerystė“. Šitoks aprašymas nedaug skiriasi nuo sklandžiai funkcionuojančio tarnautojo apibūdinimo, jis turi būti „protingai nepriklausomas“, draugiškas, tolerantiškas ir tuo pat metu ambicingas bei agresyvus. Taip ir vedybų patarėjas mums teigia, kad vyras turėtų „suprasti“ savo žmoną ir padėti jai. Jis turėtų palankiai vertinti jos naujus drabužius, skanius patiekalus. Ji, savo ruožtu, turėtų suprasti, kad jis grįžta namo pavargęs ir suirzęs, turėtų dėmesingai klausytis, kai jis pasakoja apie savo darbo problemas, neužpykti, bet suprasti, kai užmiršta jos gimtadienį. Visi tokios rūšies santykiai yra visuma gerai sustyguotų santykių tarp dviejų asmenų, kurie lieka svetimi visą gyvenimą, niekad nerasdami „centruoto ryšio“, bet vienas su kitu elgiasi mandagiai ir neriasi iš kailio dėl abipusės geros savijautos.

Šioje meilės ir vedybų sampratoje svarbiausia – atsikratyti nepakeliamo vienatvės jausmo. „Meilėje“ pagaliau randamas išsigelbėjimas nuo vienatvės. Sukuriama dviejų sąjunga prieš visą likusį pasaulį, ir šis egoizmas a deux klaidingai yra laikomas meile ir intymumu.

Komandos jausmo, abipusio pakantumo ir panašių dalykų iškėlimas palyginti naujas reiškinys. Prieš tai, po Pirmojo pasaulinio karo, vyravo požiūris, kad meilės ryšių ir ypač laimingų vedybų pamatas yra abipusis seksualinis pasitenkinimas. Buvo tikima, jog dažnai nelaimingų vedybų priežastis esti tai, kad partneriai nėra teisingai seksualiai susiderinę; šios nesėkmės priežastimi buvo laikomas „teisingo“ elgesio nežinojimas, tai yra neteisinga vieno ar abiejų partnerių seksualinė technika. Tam, kad ištaisytų šią ydą ir pagelbėtų nelaimingoms poroms, nemylinčioms vienas kito, daugelis knygų ėmė siūlyti seksualinio elgesio instrukcijas ir konsultacijas, žadėdamos netiesiogiai ar visai atvirai meilę ir laimę. Visa tai grindžiama mintimi, kad meilė yra seksualinio malonumo pagimdyta, taigi jei du žmonės žino, kaip patenkinti vienas kitą seksualiai, jie vienas kitą mylės. Tai buvo tąsa bendros to meto iliuzijos, kad teisingas technikos panaudojimas gali išspręsti visas – ir industrijos, ir žmogaus – problemas. Buvo nepastebima, kad iš tikrųjų teisinga yra visiškai priešinga idėja.

Meilė gimsta ne iš seksualinio pasitenkinimo, bet seksualinė laimė – net vadinamosios seksualinės technikos įsisavinimas yra tik meilės pasekmė. Jei be kasdieninės patirties dar reiktų ir įrodymų, tai tokių įrodymų galima rasti gausiuose psichoanalitikų tyrinėjimuose. Labiausiai paplitusių seksualinių problemų – moterų šaltumo ir psichinės vyrų impotencijos – tyrimas rodo, kad priežastis yra ne tinkamas technikos žinių trūkumas, bet tos kliūtys, kurios neleidžia mylėti. Baimė arba neapykanta priešingai lyčiai yra priežastis tų sunkumų, kurie neleidžia žmogui visiškai atsiduoti, elgtis spontaniškai ir betarpiškai, pasitikėti seksualiniu partneriu bet kurią fizinio artumo akimirką. Jei užslopintas asmuo gali atsikratyti savo baimės ar neapykantos, jis kartu tampa pajėgiu mylėti, visos jo ar jos seksualinės problemos bus išspręstos. Jei ne – jokios žinios apie seksualinę techniką nepadės.

Psichoanalitinio gydymo duomenys rodo, jog teisingos seksualinės technikos žinojimas neveda į seksualinę laimę ir meilę, tačiau įsitikinimas, kad meilė yra abipusio seksualinio pasitenkinimo pasekmė, labiausiai buvo grindžiamas Froido teorija. Froidui meilė iš esmės buvo seksualumo fenomenas. „Žmogus savo išgyvenimu atranda, kad seksualinė (genitalinė) meilė atneša jam didžiausią pasitenkinimą, ir tai tampa jam visokios laimės prototipu, todėl ir ateityje jis ieškos laimės lytiniuose santykiuose, paversdamas lytinį jausmingumą gyvenimo ašimi“. Broliškos meilės išgyvenimas, pasak Froido, yra seksualinio potraukio pasekmė, tik jame seksualinis instinktas yra virtęs impulsu, kurio tikslas yra nuslopintas. „Meilė, kurios tikslas yra nuslopintas, atsirasdama buvo kupina jausmingumo, žmogaus pasąmonėje tokia ir pasilieka“. Susiliejimo, vieningumo („okeaninis“) jausmas, kuris yra mistinės patirties esmė ir stipriausiai jaučiamo dviejų žmonių artumo pagrindas – Froido buvo interpretuojamas kaip iškrypimas, grįžimas į ankstyvąjį „beribį narcisizmą“.

Tereikia žengti dar vieną žingsnį toliau, ir išeitų, kad meilė Froidui yra iracionalus fenomenas. Jam nėra skirtumo tarp iracionalios meilės ir meilės kaip brandžios asmenybės raiškos. Savo straipsnyje apie meilės perkėlimą jis rašo, kad perkelta meilė iš esmės nesiskiria nuo „normalios“ meilės. Įsimylėjimas visada ribojasi su nenormalumu, jį visada lydi aklumas, vidinė prievarta ir vaikystės meilės objekto perkėlimas. Meilė, kaip racionalus fenomenas, kaip visa vainikuojantis brandumo pasiekimas, nebuvo Froido tyrinėta, nes jam iš tiesų ji neegzistavo.

Aišku, nevertėtų pervertinti Froido įtakos požiūriui, kad meilė yra seksualinio potraukio pasekmė ar, tiksliau, kad tai yra tas pats seksualinis pasitenkinimas, atsispindėjęs sąmoninguose žmogaus jausmuose. Tikrasis priežastinis ryšys yra visai kitoks. Froido mąstymą iš dalies paveikė bendra devynioliktojo amžiaus dvasia; iš dalies jo mintis išpopuliarino po Pirmojo pasaulinio karo vyravusi dvasia. Ir visuomenės nuostata, ir Froido teorija buvo pirmiausiai pasipriešinimas griežtiems Viktorijos laikų papročiams. Kitas veiksnys, sąlygojęs Froido pažiūras, kilo iš kapitalistinės struktūros nulemtos žmogaus sampratos. Tam, kad įrodžius, jog kapitalizmas atitinka įgimtas žmogaus reikmes, reikėjo įrodyti, kad žmogus iš prigimties yra konkuruojantis ir pilnas priešiškumo. Ekonomistai tai „įrodė“ nenugalimu ekonominės naudos troškimu, o darvinistai – biologiniais dėsniais apie stipriausiųjų išlikimą. Froidas prie to paties priėjo teigdamas, jog vyrą valdo nežabota aistra seksualiai nukariauti visas moteris, tik visuomenė stabdo jo norų įgyvendinimą. Todėl žmonės neišvengiamai pavydi vienas kitam, jų pavydas ir konkurencija išliktų netgi tada, jei visos socialinės ir ekonominės priežastys išnyktų.

Aišku, Froidas buvo labai paveiktas XIX amžiaus materializmo. Buvo manoma, kad visų sąmonės reiškinių pagrindas glūdi fiziologiniuose reiškiniuose; taigi meilė, neapykanta, ambicija, pavydas Froido buvo aiškinami kaip įvairūs seksualinio instinkto pasireiškimai. Jis nesuprato, kad esminė tikrovė žmogui yra jo egzistencijos visuma, pirma – žmogiškoji situacija, bendra visiems žmonėms, antra – gyvenimo praktika, sąlygota konkrečios visuomenės struktūros (lemiamą žingsnį link šio materializmo tipo žengė Marksas savo „istoriniu materializmu“, kuriame ne kūnas, ne instinktas, kaip maisto ar nuosavybės poreikis, padeda suprasti žmogų, bet žmogaus gyvenimo proceso visuma, jo „gyvenimo praktika“). Pagal Froidą, visiškas ir neužslopintas visų instinktyvių norų patenkinimas turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tuo tarpu paprasčiausi klinikiniai duomenys rodo, kad vyrai ir moterys, paskyrę savo gyvenimą nevaržomam seksualiniam pasitenkinimui, nepasiekia laimės ir labai dažnai kenčia nuo aštrių neurotinių simptomų ar konfliktų. Visiškas visų instinktų patenkinimas ne tik nėra laimės pamatas, jis dargi neužtikrina sveikatos. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo Froido idėjos galėjo būti populiarios, nes tuo metu išryškėjo pokyčiai pačioje kapitalizmo dvasioje, nuo taupumo pereita prie išlaidumo, nuo savęs ribojimo vardan ekonominės sėkmės pereita prie besaikio vartojimo, kaip vis besiplečiančios rinkos pamato ir būdo patenkinti nerimstantį, atbukusį individą. Vyraujančia nuostata tapo nepraleisti nė vienos progos patenkinti savo norus sekso srityje – lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje materialinio vartojimo srityje.

Įdomu palyginti Froido sampratą, atitikusią šio amžiaus pradžios kapitalizmo dvasią, su vieno iš puikiausių šiuolaikinių psichoanalitikų vėlyvojo H.S.Salivano teorija. Salivano psichoanalitinėje sistemoje, priešingai negu Froido, griežtai skiriamas seksualumas ir meilė.

Ką reiškia meilė ir intymumas Salivano koncepcijoje? „Intymumas yra toks santykių būdas, kuris apima du žmones ir teigia visų jų asmenybės pusių vertingumą. Asmeninio vertingumo patvirtinimui reikia tokio santykių tipo, kurį aš pavadinčiau bendradarbiavimu, pabrėždamas vieno asmens prisitaikymą prie kito poreikių taip, kad augtų abiejų jų identiškumas, t.y. vis labiau ir labiau būtų artėjama prie abipusio pasitenkinimo ir būtų palaikomas bendras jų saugumas“. Savo painoku stiliumi Salivanas teigia, jog meilės esmę apibūdina bendradarbiavimo situacija, kurioje du žmonės jaučia: „Mes žaidžiame pagal žaidimo taisykles, kurios turi apsaugoti mūsų garbę ir pranašumo bei vertingumo jausmus“.

Lygiai kaip Froido meilės samprata yra patriarchalinio tipo vyriškio patirtis, išreikšta XIX_a. terminais, taip Salivanas apibūdina XX amžiaus susvetimėjusios, parsiduodančios asmenybės patirtį. Tai esanti „egoizmo dviese“ išraiška, dviejų žmonių, sujungtų bendrų interesų, pasipriešinimas priešiškam ir susvetimėjusiam pasauliui. Šis intymumo apibrėžimas iš esmės tinka apibūdinti jausmus bet kokioje besitelkiančioje grupėje, kurioje visi vardan bendro tikslo savo elgesiu prisitaiko prie kito asmens išreikštų poreikių. Įdomu tai, kad Salivanas kalba apie išreikštas reikmes, nors meilėje svarbiausia yra atsiliepti į neišreikštas vienas kito reimes.

Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė, kaip „komandos veikla“, gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi „normalios“ meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija. Bet yra daug individualizuotų meilės iškrypimo, kai sąmoningai kenčiama, apraiškų, kurias psichiatrai ir didžiuma eilinių žmonių laiko neurotinėmis. Keletą dažniausiai pasitaikančių trumpai aptarsime kituose pavyzdžiuose.

Neurotinės meilės pagrindas yra tai, kad vienas arba abu „įsimylėjėliai“ lieka prisirišę prie gimdytojo ir, jau būdami suaugę, perkelia jausmus, lūkesčius ir baimes, kurias kadaise patyrė savo tėvo ar motinos atžvilgiu, į mylimą asmenį: įtraukti ir niekaip neįstengiantys išsivaduoti iš infantiliško prieraišumo, jie to paties siekia savo suaugusiame gyvenime. Šiuo atveju emociškai asmuo taip ir lieka dvejų, penkerių ar dvylikos metų vaiku, nors intelektualiai ir socialiai jau yra visai kito amžiaus. Aštresniais atvejais šis emocinis nesubrendimas sukelia socialinės veiklos sutrikimų; švelnesniais – konfliktai kyla intymiuose, asmeniniuose santykiuose.

Mūsų pokalbio iliustracija gali būti kitas neurotinės meilės atvejis, būdingas vyrams, kurie emociškai liko prisirišę prie motinos. Tokie žmonės vis dar jaučiasi vaikais, pasigenda motinos globos, jos meilės šilumos, rūpesčio ir žavėjimosi; trokšta besąlyginės motinos meilės, teikiamos vien todėl, kad jiems jos reikia, kad yra motinos vaikai, kad yra bejėgiai. Tokie vyrai dažnai esti švelnūs ir žavūs, siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie ir lieka. Tačiau jų santykis su moterim, paprastai ir su visais kitais žmonėmis, lieka paviršutiniškas ir neatsakingas. Jų tikslas – būti mylimam, o ne pačiam mylėti. Šio tipo vyruose yra didelė dozė tuštybės, geriau ar blogiau užmaskuotos už grandiozinių idėjų. Jei jie randa ieškomą moterį, jaučiasi saugūs, pasaulio viršūnėje, gali parodyti be galo daug meilės ir žavesio. Tai ir yra priežastis, kodėl šie vyrai dažnai tokie nepatikimi. Bet, kai po kurio laiko moteris atsisako gyventi pagal jų fantastinius lūkesčius, prasideda konfliktai ir apmaudas. Jei moteris nesižavi juo visą laiką, jei ji nori turėti savo pačios gyvenimą, jei ji ir pati nori būti mylima ir globojama ir jei kraštutiniu atveju nenori atleisti visų jo romanų su kitomis moterimis (ar nepaprastai domėtis jais), vyriškis jaučiasi labai įžeistas ir apviltas, dažniausiai pateisina savo jausmus mintimi, kad moteris „nemyli jo, yra savanaudė ir valdinga“. Bet kuris nukrypimas nuo mylinčios motinos ir žavaus vaiko santykių yra laikomas meilės stokos įrodymu. Šie vyrai dažnai painioja savo prieraišumą, norą patikti su tikra meile ir galvoja, kad su jais elgiamasi negarbingai, įsivaizduoja esą didieji meilužiai ir sielvartingai skundžiasi dėl savo meilės partnerių nedėkingumo.

Kartais tokie prie motinos prisirišę asmenys gali gyventi be rimtų sutrikimų. Jei jo motina iš tiesų „mylėjo“ jį pernelyg globodama (galbūt būdama valdinga, bet be destruktyvumo apraiškų), jei jis randa žmoną tokio pat būdo kaip jo motina, jei jo ypatingi sugebėjimai ir talentas leidžia naudotis savo žavesiu ir likti dėmesio centre (kaip kad tai būna su kai kuriais sėkmės lydimais politikais), jis būna „gerai prisitaikęs“ socialine prasme, nors ir nepasiekia savo asmenybės didesnio subrendimo. Mažiau sėkmingais atvejais, – ir tai, aišku, atsitinka gerokai dažniau, – jo nesėkmės meilėje, o neretai ir visuomeniniame gyvenime jį stumia į neviltį; kai tik toks asmuo paliekamas vienas, tuoj pat kyla konfliktai, didžiulis nerimas ir depresija.

Dar stipresnės patologijos atvejais prisirišimas prie motinos yra didesnis ir iracionalesnis. Šiame lygmenyje geidžiama, simboliškai kalbant, ne grįžti į saugų motinos glėbį, ne prie jos maitinančios krūtinės, bet į jos visa priimančias ir visa griaunančias įsčias. Sveika prigimtis stengiasi išsiveržti iš įsčių į pasaulį; o rimtos psichinės ligos atveju akivaizdus siekimas grįžti atgal, t.y. būti vėl „išimtam“ iš gyvenimo. Šis prieraišumo atvejis paprastai išryškėja, kai motinos prisiriša prie savo vaikų, kaip tik tokiu ryjančiai griaunančiu būdu. Kartais vardan meilės, o kartais vardan pareigos jos nori pasilaikyti sau vaiką, paauglį, vyrą, kad šis negalėtų be jų kvėpuoti, negalėtų mylėti, nebent iškreiptu seksualiniu būdu – žemindamas visas kitas moteris; kad negalėtų tapti laisvu, nepriklausomu, nebent pasidarydamas iškrypėliu ar nusikaltėliu.

Ši destruktyvi, į save siurbianti motina yra neigiama motinos meilės pusė. Motina gali duoti gyvenimą ir gali jį atimti. Ji yra tai, kas gaivina, ir tai, kas griauna; ji gali daryti meilės stebuklus ir gali labiausiai sužeisti. Religiniuose įvaizdžiuose (tokiuose kaip indų deivė Kali) ir sapnų simbolikoje dažnai galima aptikti ir priešingų motinos pusių.

Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atvejais, kai prisirišama prie tėvo.

Minėtinas atvejis, kai vyras turi šaltą ir abejingą motiną, o jo tėvas (iš dalies dėl žmonos šaltumo) visą savo švelnumą ir dėmesį sutelkia į sūnų. Jis yra „geras tėvas“, bet tuo pačiu metu autoritariškas. Kai jis patenkintas sūnaus elgesiu, mielai jį giria, apdovanoja, yra meilus; kai sūnus jį apvilia, atšąla ar bara. Sūnus, kuriam tėvo meilė yra vienintelė, vergiškai prisiriša prie tėvo. Svarbiausiu jo tikslu gyvenime tampa noras įtikti tėvui. Kai tai pasiekia, jaučiasi laimingas, saugus, patenkintas. Bet kai padaro klaidą, nesugeba įtikti tėvui, jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Visą savo gyvenimą toks vyriškis stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų prisirišti panašiu būdu. Visas jo gyvenimas tampa pakilimų ir nuopuolių grandine, priklausomai nuo to, kaip seksis užkariauti tėvo palankumą. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės karjeros laiptais. Jie sąžiningi, patikimi, energingi, įsisąmoninę pasirinktojo tėvo vaizdinį, supranta ir kaip jį valdyti. Bet su moterimis jie lieka abejingi ir išlaiko distanciją. Moteris niekada jam neturi esminės reikšmės. Paprastai žiūri į ją su lengva panieka, dažniausiai pridengdami ją tėvišku rūpesčiu maža mergaite. Jie gali imponuoti moterims akivaizdžiomis vyriškomis savybėmis, bet jais vis labiau nusiviliama, kai moteris, kurią jis veda, palaipsniui suvokia, kad jai skirtas tik antraeilis vaidmuo, o pirmaeiliai jausmai skirti tėvui, kuris bet kuriuo atveju yra svarbiausias jos vyro gyvenime; nebent jei atsitinka, kad žmona taip pat lieka priklausoma nuo tėvo, ir tai daro ją laimingą su vyru, kuris žiūri į ją kaip į kaprizingą vaiką.

Sudėtingesnis neurotinio sutrikimo atvejis yra infantiliška meilė, atsirandanti tada, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų išorinių nepasitenkinimo ženklų. Svetimumas vienas kitam verčia juos būti nenuoširdžiais su savo vaikais. Tai, ką patiria maža mergaitė, yra „korektiškumo“ atmosfera, kur, deja nelieka vietos nei artimam ryšiui su motina, nei su tėvu, taigi mergaitė lieka visad sutrikusi ir baili. Ji niekad nėra tikra dėl to, ką jos tėvai galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Visada persekioja nežinomybės, netikrumo jausmas. Dėl to mergaitė užsisklendžia savo pačios pasaulėlyje, svajonėse, tampa užsidariusi ir visa tai perkelia į vėlesnius savo meilės santykius.

Be to, svetimumas kelia intensyvų nerimą, kad nesi tvirtai įsišaknijęs pasaulyje, tai dažnai skatina mazochistinius polinkius, kaip vienintelį būdą patirti stiprų susijaudinimą. Neretai tokios moterys labiau linkusios pasirinkti vyrą, keliantį scenas ir barnius negu normalų ir supratingą, nes tai vis dėlto nuima įtampos ir baimės naštą; neretai jos sąmoningai provokuoja tokį elgesį, kad nutrauktų jausminio neutralumo kankinančią nežinomybę.

Kitos paplitusios iracionalios meilės formos aprašytos nesigilinant į ypatingus jas sukeliančius vaikystės veiksnius.

Netikros meilės forma, kuri nereta ir paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip „didžioji“, yra „stabmeldiška meilė“. Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo „aiškumo“, jis linkęs „sudievinti“ mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.

Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta „sentimentalia meile“. Jos esmė aiškėja iš to, kad meilė išgyvenama vien tik vaizduotėje ir niekada realiame (čia ir dabar) ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės istorijos liudininkais. Daugeliui šeimų tokių filmų žiūrėjimas yra vienintelė atgaja, kai patiria meilę – ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių „meilės“ žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.

Kitas sentimentaliosios meilės bruožas yra atsitraukimas nuo jos laike. Porą gali labai jaudinti jų buvusios meilės prisiminimai,- nors kai ta praeitis buvo dabartimi, meilės iš tikrųjų nebuvo – arba svajonės apie būsimą jų meilę. Kaip gali įsimylėjusios arba ką tik vedusios poros svajoti apie jų laimę ateityje, kai kiekvienu esamu jų gyvenimo momentu jie jau ima bodėtis vienas kitu? Ši nuostata būdinga dabartiniam žmogui. Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria laimės planus ateičiai. Ar meilė yra patiriama, pakeičiant ją išgalvotais kitų išgyvenimais, ar ji perkeliama iš dabarties į praeitį ar ateitį, ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės rūšis tarnauja vietoj narkotikų, lengvinančių realybės skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.

Kita neurotinės meilės rūšis – perkėlimo naudojimas: susitelkiama prie „mylimo“ asmens ydų ir silpnybių, defektų ir pažeidžiamumo, kad išvengus savo paties problemų. Individai šiuo požiūriu elgiasi taip pat, kaip ir skirtingos grupės, nacijos ar religijos. Jie mato kiekvieną, net mažiausią kito žmogaus trūkumą, bet neįžvelgia to paties savyje,- jie visada kaltina ir stengiasi keisti kitą žmogų. Jei abu daro tą patį, – o tai dažnai būna – meilės ryšys virsta abipusiu perkėlimu. Jei aš esu valdingas, neryžtingas ar šykštus, kaltinu šituo savo partnerį ir, priklausomai nuo savo charakterio, arba noriu jį perauklėti, arba nubausti. Abu daro tą patį, ir abiem gerai sekasi išvengti savo problemų ir tuo pačiu nesiseka nė vieno žingsnio žengti savo paties ugdymo linkme.

Kita perkėlimo rūšis yra savo paties problemų perkėlimas į vaikus. Beje, neretai dėl to kyla noras turėti vaikų. Tokiais atvejais noras turėti vaikų atsiranda iš poreikio perkelti savo paties egzistencines problemas į vaiką. Kai asmuo jaučia, kad jis pats negali suteikti prasmę savo gyvenimui, mėgina ją suteikti savo vaiko gyvenimo padedamas. Bet nesėkmė laukia ir jo, ir jo vaiko. Pirma, todėl, kad egzistencijos problemas gali išspręsti tik kiekvienas savo, o antra, kad tas asmuo neturi svarbiausių savybių, reikalingų tam, kad galėtų mokyti vaiką ieškoti savų atsakymų. Perkėlimo tikslams vaikas naudojamas ir tada, kai pradeda irti nevykusi santuoka. Svarbiausias tėvų aiškinimas: esą jie negali skirtis, kad neatimtų iš vaikų saugių namų užuovėjos. Išsamesnės studijos, aišku, parodytų, kad įtampos ir nelaimingumo atmosfera „vieningoje šeimoje“ labiau kenkia vaikui negu atviros skyrybos, kurios bent moko, kad žmogus gali nutraukti jam nepriimtiną būseną ryžtingu sprendimu.

Dar derėtų paminėti vieną dažną klaidą. Kažkodėl įsivaizduojama, kad mylint negali būti konfliktų. Kadangi žmonės įpratę galvoti, kad bet kokiomis aplinkybėmis reikia vengti skausmo ir liūdesio, jie tiki, kad konfliktai griauna meilę. Ir randa pavyzdžių šiai minčiai paremti, kai visi susidūrimai aplinkui tik ardo, neduoda nieko gero. Bet tikroji viso to priežastis yra tai, jos daugelis žmonių „konfliktuoja“ tik norėdami išvengti tikrų konfliktų. Dažniausiai nesutarimai kyla dėl smulkių ir paviršutiniškų dalykų, kurie dėl savo prigimties negali būti išsprendžiami ar išsiaiškinami. Tikri prieštaravimai tarp dviejų žmonių neskatina slėpti arba perkelti, jie išgyvenami giliame vidinės tikrovės, kuriai abu priklauso, lygmenyje ir nėra griaunantys. Jie padeda išsiaiškinti, dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, kurie įgyja daugiau išminties ir jėgų. Tai verčia dar kartą pabrėžti kai ką, kas jau buvo sakyta anksčiau.

Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame „esmės“ išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Meilė, kaip išgyvenimas, yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas: net jei čia yra harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys, tai yra antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.

Kaip automatai negali vienas kito mylėti, taip jie negali mylėti ir Dievo. Meilė Dievui pašlijo tiek pat, kiek pašlijo ir meilė žmogui. Tai, aišku, prieštarauja vyraujančiai nuomonei, kad mes esame religijos renesanso mūsų epochoje liudininkai. Sunku rasti ką nors labiau tolimo tiesai. Tai, ką mes iš tiesų regime (nors, aišku, yra išimčių), yra tik grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos ir meilės Dievui kitimas, prisitaikant prie susvetimėjusios charakterio struktūros. Grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos yra akivaizdus. Žmonės yra sunerimę, neturėdami principų ir tikėjimo, jie nejaučia gyvenimo tikslo, išskyrus vieną – judėti į priekį, taigi jie ir toliau lieka vaikais, besiilginčiais tėvo ir motinos pagalbos.

Tiesa, religinėse kultūrose, tokiose kaip Viduriniai amžiai, eilinis žmogus taip pat žvelgė į Dievą, kaip į pradedantį tėvą ar motiną. Bet tuo pat metu jis suvokė Dievą labai rimtai – aukščiausias jo gyvenimo tikslas buvo gyventi pagal Dievo priesakus, sielos „išganymas“ buvo pagrindinis rūpestis, nuo kurio turėjo priklausyti bet kuri kita veikla. Šiandien tokių pastangų nėra. Kasdieninis gyvenimas griežtai atsiskyrė nuo visokių religinių vertybių. Jis yra skirtas siekti materialinio komforto ir sėkmės asmenybių rinkoje. Principai, kuriais grindžiamos visos mūsų pastangos šiame pasaulyje, yra abejingumas ir egoizmas (tai dažniausiai vadinama „individualizmu“ arba „privačia iniciatyva“). Tikrai religinės kultūros žmogus gali būti palygintas su kokiu aštuonerių metų vaiku, kuriam reikia tėvo globos, bet kuris pats pradeda taikyti jo pamokymus ir principus savo gyvenime. Šiuolaikinis žmogus yra panašesnis į trejų metų vaiką, kuris šaukiasi tėvo, kai jo būtinai reikia, ir kuris visai savimi patenkintas, kai gali žaisti.

Šitokia infantiliška priklausomybė nuo sužmoginto Dievo vaizdinio, nepakeitusio savo gyvenimo pagal Dievo principus, mes esame artimesni pirmykštėms stabmeldiškoms gentims negu Vidurinių amžių religiniai kultūrai. Kitu požiūriu mūsų religinė būsena atskleidžia naujų bruožų, būdingų tik šiuolaikinei Vakarų kapitalistinei visuomenei. Aš galiu tik pakartoti, ką jau sakiau anksčiau. Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo energiją suvokia kaip investiciją, kurios dėka jis turėtų gauti kuo didesnį pelną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis yra susvetimėjęs sau, savo bičiuliams ir gamtai. Jo pagrindinis tikslas yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir „savo asmeninį paketą“ su kitais, lygiai taip pat įsitraukusiais į pelningus mainus. Gyvenimas neturi jokio kito tikslo, tik judėjimą, jokių principų – tik būtinumą mainyti, jokio kito pasitenkinimo – tik vartojimą.

Ką gali reikšti Dievo sąvoka tokiomis aplinkybėmis? Nuo savo pirminės religinės reikšmės ji pakito taip, kad atitiktų susvetimėjusią pasisekimo kultūrą. Šių laikų religinis atgimimas tikėjimą į Dievą pavertė psichologine priemone geriau pritaikyti individą prie konkurencinės kovos.

Religija priartėjo prie autosugestijos ir psichoterapijos, padedančios žmogui biznyje. Dvidešimtaisiais metais dar niekas negalvojo šauktis Dievo tam, kad „patobulintų savo asmenybę“. 1938 metų bestseleris Deilo Karnegerio „Kaip įsigyti draugų ir veikti žmones“ buvo grynai pasaulietiškas. Dabartiniu metu Karnegerio knygos funkciją atlieka didžiai gerbiamo N.V.Peale (Reverend N.V.Peale „The Power of Positive thinking“) „Pozytivaus mąstymo jėga“. Šioje religinėje knygoje net nekeliamas klausimas, ar mūsų svarbiausias rūpestis dėl savo sėkmės yra priimtinas monoteistinės religijos dvasiai. Priešingai, šiuo svarbiausiu tikslu niekada nesuabejota, o tikėjimas į Dievą ir malda rekomenduojami kaip priemonės sėkmei didinti. Kaip šiuolaikinis psichiatras pataria tarnautojams džiaugtis darbu tam, kad pritrauktų daugiau klientų, taip kai kurie dvasininkai pataria mylėti Dievą, kad labiau sektųsi. „Padaryti Dievą savo partneriu“ veikiau reiškia paversti Dievą savo biznio bendrininku, negu susisieti su Juo meilėje, teisingume ir tiesoje. Kai brolišką meilę pakeitė beasmenis padorumas, Dievas virto labai tolimu Pasaulio Generaliniu Direktoriumi; jūs žinote, kad jis ten yra, jis vadovauja organizacijai (nors tai tikriausiai vyktų ir be jo), jūs niekad jo nematote, bet jaučiate jo vadovavimą, kai atliekate savo vaidmenį.

Views All Time
Views All Time
4700
Views Today
Views Today
1
0 0