O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.

Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.

Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum –
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei šalia suklupus virst egluže leistum,
Akių pakelt nedrįsčiau – mirt per dauk kalta.

Views All Time
Views All Time
9369
Views Today
Views Today
1
0 0