Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį taip vienas prie kito priartėjome. Visus metus susirašinėjome laiškais. Aš jo laukdavau atsisėdusi prie lango ir galvodavau, kad aš jam, kaip ir jis man – vienintelė. Nes niekuomet negalvojau, kad atstumas tikrai draugystei ką nors daro. Kai po vienerių metų mano didžiausio ilgesio ir liūdesio valandų jis grįžo, viskas buvo gražu dar pusę metų. Vėliau vėl dažnai likdavau viena, nes jis išvažiuodavo dirbti į Vilnių. Vienas kitu be galo pasitikėjome, bet vėliau vienas nuo kito labai nutolome. Mano sesuo man pasakė, kad jis turi kitą panelę Vilniuje. Bet žinoma aš tuo netikėjau, nes man reikėjo įrodymų. Jis man dažnai skambindavo ir vienas kitam sakydavome, kad be galo mylime, pasiilgome, bučiuojame. Paskutinį kartą jis man paskambino dar pernai gruodžio viduryje. Pasakė, kad grįš sausio mėnesį ir turėsime rimtai pasikalbėti, sakė, kad tai bus nieko baisaus ir t.t. Nuo to skambučio savaitę naktimis negalėjau užmigti, vis galvodavau, ką jis man pasakys. Atėjo sausio vidurys. Sausio 19 dieną buvo šimtadienis, žinoma, šventiška nuotaika ir jokio liūdesio. Po poros dienų nuėjau pas sesę. Ji pasakė, kad buvo grįžęs mano draugas, bet ne vienas, o su nauja panele. Aš iš karto apsimečiau, kad man visai nesvarbu. Nenorėjau, kad kas nors manęs gailėtųsi. O iš tikrųjų man buvo labai didelis smūgis. Aš šitos išdavystės, skausmo, pažeminimo negaliu pamiršti iki šiol. Nes aš jį labai mylėjau, myliu ir mylėsiu. Praėjo sausis, vasaris, prasidėjo ir kovas. Bet iki pat šiol laukiu „mūsų rimto pokalbio“. Bet jaučiu, kad aš jo jau nebesulauksiu. Ir net dabar dar rieda didelės ir karštos ašaros, kai pagalvoju apie jį. Iki pat šiol man ta išdavystė neišeina iš galvos. Pasidariau labai jautri. Mūsų draugystė prasidėjo labai džiaugsmingai, o baigėsi – be galo liūdnai. Jis man buvo pirmas, o aš jam, pasirodo, trečia mergina.

Štai tokia mano meilės istorija.

Views All Time
Views All Time
1706
Views Today
Views Today
1
0 0