Dabar galiu ramiai apie jį galvoti. Žiūriu į nespėjusias pajuosti raide ant akmens ir akies kampeliu matau „Jį“. Žinau, kad ir kaip staigiai atsigręžčiau, jo ten nebus. Man kartais atrodo, kad jis skaito mano mintis ir mano ketinimą pasukti galvą atspėja greičiau ,nei kaklas paklūsta mano norui. Nesvarbu. Po Viliaus mirties jis visuomet su manimi. Vilius – kas kita. Kai sirgau plaučių uždegimu Vilius visada sėdėdavo prie manęs ir budėdavo. Tačiau kartą išėjęs iš ligoninės, jis jau nebegrįžo namo. Pėsčiųjų perėjoje jį užkabino raudonos šviesos nepastebėjęs vairuotojas. Nieko daugiau – užkabino veidrodėliu. Jis liko gulėti tenai ir niekas neskubėjo jam padėti. Po Viliaus mirties kasdieniniuose žygiuose mane pradėjo lydėti „Jis“, kitiems nematomas draugas, kuris padeda sunkią akimirką. Vilius jį vadino Fantomu – supratau tai perskaičiusi jo dienoraštį. Fantomas, atrodo, lydėjo savo šeimininką nuo pat vaikystės ir gerai jį pažinojo. Turbūt darbas – padėti ir gelbėti – jis tą darė be priekaištų Iki tos lemtingos nakties, kai gulėjau mirties patale. Tada Vilius pasakė Fantomui palikti jį visam laikui ir globoti mane. Taip ir pasakė: „Eik pas Irmą. Jeigu ne – aš nusižudysiu ir tavęs neliks.“

Nežinau, ką Fantomas dabar galvoja. Ir ar gailisi. Negaliu Jo pasikviesti ir pasišnekėti kaip su senu Viliaus draugu. Nes matau Jį akies krašteliu ir tik čia – kapinėse. Kai ateinu prie Viliaus kapo, išsiverkiu, nes nieko daugiau jau padaryti negaliu. Po Viliaus mirties praėjo jau pusė metų, bet Viliaus dar negaliu užmiršti. Vis dėlto dabar esu laiminga, nes žinau, kad su Viliumi aš susitiksiu. Todėl dabar Viliui sakau sudie, o kai susitiksime – mes keliausime toli toli, nes drąsiems visi keliai atviri.

Atsiuntė: Irma

Views All Time
Views All Time
1306
Views Today
Views Today
1
0 0