Dovilės istorija
Mano meilės istorija gali pasirodyti tokia panaši į visas kitas, bet tik tas, kuris yra patyręs, ką reiškia mylėti, tai gali suprasti, kaip tai asmeniška ir su niekuo nepalyginama.
Nepažinodama meilės aš buvau šalta, atžagari ir šaipiausi iš tų, kurie liejo ašaras ir nemiegojo naktimis dėl savo nelaimingo įsimylėjimo. Ne, sakiau, man taip niekada neatsitiks, bet eidamas pro šalį, tai nugirdo likimas ir po kurio laiko mano gyvenimas pasisuko visai kita linkme.
Jis atėjo į mūsų klasę pavasarį, kai švietė saulė, kuri tirpino po žiemos užšalusias širdis, kviesdama įsileisti meilę. Nužvelgiant naujoką, mano širdyje lyg kas spragtelėjo, matyt, tai buvo pirmosios meilės kibirkštėlė, kuri laikui bėgant, įsiplieskė kaip laužas. Mano širdis pradėjo busti, bet aš niekaip nenorėjau to pripažinti. Laikas slinko, mano žvilgsnis vis labiau krypdavo į jo pusę, o savo mintis vis dažniau užtikdavau kažkur toli klajojančias. Manyje gimė noras mylėti ir būti mylimai. Aš kaip begalėdama bandžiau slopinti ir slėpti savo jausmus, bet veltui, nes ugnies vandens ir meilės nepaslėpsi. Laikas nebuvo mano sąjungininkas, nes vasaros atostogos nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pamokos su juo prabėgdavo taip greitai, kaip niekad. Dabar aš troškau eiti į mokyklą, dalyvaudavau kiekvienoje pamokoje, kad tik matyčiau jį. Jei mokykloje nebūdavo jo – nebūdavo ir manęs, nes aš negalėdavau būti pamokose, jei nematydavau jo.
Po kurio laiko man vis dažniau pavykdavo pagauti jo žvilgsnį ir akies mirktelėjimą adresuotą man. Tada apsaldavo širdis ir mano veidą nuplieksdavo raudonis. Supratau, kad tarp mūsų užsimezgė nematomas ryšys, toks trapus ir galintis, bet kada nutrūkti. Nepaisant to, nei vienas iš mūsų nedrįso žengti pirmojo žingsnio. Tai ir buvo pati didžiausia mūsų klaida.
Ėjo paskutinės mokslo dienos, mes ruošėmės egzaminams. Staiga mes supratome, kad laikas, skirtas mums, baigiasi. Tas pirmas ir paskutinis šokių vakaras, paskui kalbėjimasis per visą naktį ir tie du nekalti bučiniai tik dar labiau uždegė mūsų širdis, kurios jau plakė vienu, meilės ritmu. Viltis kvailių motina, bet aš ja tikėjau. Vyliausi, kad kitais mokslo metais rugsėjo pirmąją aš jį išvysiu vėl ir dar nesibaigus šiems, aš su viltimi laukiau kitų. Laukė ir jis, Bet staiga dėl nenumatytų priežasčių, jis turėjo išvažiuoti gyventi į tolimą miestą, kuriame ir pasiliko mokintis.
Ši žinia mane pritrenkė, aš nesuvokiau, kas darosi aplinkui, nes pro ašaras nieko nemačiau. Galvoje sukosi tik viena mintis, kuri mane žudė – kaip gyvensiu be jo?
Mylėti galima tik kartą gyvenime. Todėl su juo liko visa mano meilė, kurios niekada niekam nebejausiu. Niekada negalėsiu kitam pasakyti: „aš tave myliu”. Beje to nepasakiau ir jam.
Dabar aš ieškau to, kuriame atsispindėtų nors dalelė jo. Žinoma, tai veltui, nes aš niekada nerasiu tokių didelių ir skaidrių akių, švelnių veido bruožų ir tokios nuostabios šypsenos. Jį praradau amžiams.
Visas šis įvykis buvo pats maloniausias mano gyvenimo košmaras. Nors nuo to laiko jau praėjo beveik metai, bet visus įvykius menu , kaip vakar vykusius. Aš bijau, kad man reikės pragyventi dar tiek daug metų be jo meilės. Aš jį mylėjau, myliu ir mylėsiu. Mano meilė jam užges kartu su manimi.
