Ar kada jautėtės svetimi? Tokie svetimi ir vieniši, jog nežinojote, kur dėtis, ką daryti… Dienomis, kaip ši, mane apninka ta keista, slogi nuotaika. Plaukiu minioje žmonių, tūkstančiai veidų, minčių lėtai slenka pro šalį. Rodos, reikia surasti nerimo šaltinį ir jį išrauti su šaknimis, bet ką daryti, jeigu problema ne manyje. Įsivaizduokite nebilį, kurio didžiausia svajonė ištarti žodį, tačiau jis negali, kad ir kaip karštai to trokštu. Taip jaučiuosi ir aš.

Kaip iki išprotėjimo romantiškam žmogui gyventi, suvokus, jog meilė nebeegzistuoja, nes paprasčiausiai tam nebėra sąlygų. Žmonės nustojo vertinti tikrąjį jausmą, kaip pakaitalą rinkdamiesi įvairius svingerių vakarėlius, naujas sekso pozas ir pan. Visa tai skirta ne gyvenimui paįvairinti, o užpildyti tuštumą, kuri skirta meilei, tokiai, kokia ji turėtų būti, nors retas išdrįstų, tai pripažinti. Tą, ką žmonės šiomis dienomis vadina, tuo magišku žodžiu, yra išsigimęs jausmas, kurį skatina pinigų troškimas, egoizmas ir sielos tuštumas.

Liūdniausia, jog viskas tik blogėja. Naujos kartos auga prie televizijos, kompiuterių ekranų, kurie suformuoja nenormalias… net nekyla ranka parašyti tą žodį “vertybes”. Kaip parduoti save už pinigus gali būti vertybė, kaip pirkti meilę gali būti normalu. Kaip? Ir kas lieka man daryti? Tikėtis, jog dar galiu rasti merginą, nesugadintą ir trokštančią dalintis savo jausmais, nuoširdumu, siela ar prisijungti prie minios ir tapti buka marionete, kurios siekis “išdulkinti, kuo daugiau bobų”, “užkalti litų”? Beprotiškai sunku, kvėpuoti suvokiant, jog galbūt niekada nerasiu priežasties, kodėl turėčiau… Nežinau, gal tik viską išsigalvoju, nes mane slegia šis niūrus oras… Gal… Kas gali žinoti…

Views All Time
Views All Time
1391
Views Today
Views Today
1
0 0