Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis – jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo – kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten… Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti.

Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę.

Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Jis apkabino ją ir ilgai glaudė prie savęs sūpuodamas, nes priekyje – vėl išsiskyrimas. Gal ilgas, gal ne, duok Dieve, kad greičiau paskutinis… kad tik paskutinis, sušnabždėjo pats sau, nieko nebematančiomis akimis žvelgdamas į priekį. Jis verkė, padėjęs smakrą ant jos viršugalvio, ji gi verkė beveik užmigusi amžinu miegu ant jo krūtinės. Kaip jiems skaudėjo, žinojo tik jie patys…

Atsiuntė: Audra

Views All Time
Views All Time
1161
Views Today
Views Today
1
0 0