Pokalbis apie nelaimingą meilę bus trumpas, bet išblaivys – sugriausime šio reiškinio idealizavimą. Tačiau galbūt paskui gyventi bus lengviau, nes galėsime savęs paklausti: tikrai myliu be atsako ar tik noriu mylėti taip niekada ir nepasiekdamas savo troškimų objekto?

Iliuzijas apie nelaimingą meilę padės išsklaidyti psichoterapeutė Dalė Juozapaitienė.

Nelaiminga, vienpusė meilė. Kodėl taip atsitinka?

Kalbant apie meilę be atsako, reiktų skirti du atvejus. Visų pirma, tai situacija, kai įsimylime žmogų, kuris neatsako tuo pačiu (nes myli kitą žmogų, turi šeimą, esame jam dėl vienų ar kitų priežasčių nepatrauklūs). Paprastai eina laikas ir susitaikome su skausmu, randame būdų, kaip jį išgyventi, ir vieną dieną prasideda nauja meilės istorija. Vienpusė meilė pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau jei pastebime, kad situacija kartojasi, jau kelintą kartą „lipame ant to paties nelaimingos meilės grėblio“, reikia susimąstyti. Toks vis besikartojantis nelaimingas įsimylėjimas – tai užslėpta žmogaus baimė turėti kontaktą, palaikyti santykius su kitu asmeniu. Žmogus pats nesąmoningai pasirenka objektą, kuris nepasiekiamas, ir tenkinasi mintyse kuriama istorija apie savo meilę jam, romantizuoja situaciją. Iš tiesų tai bėgimas nuo tikrų santykių, o nuolatinis galvojimas apie meilės objektą, kalbėjimas apie jį ar verkšlenimas aplinkiniams dėl nelaimingos meilės yra realių jausmų, buvimo kartu su kitu asmeniu pakaitalas. Trumpai tariant, nors žmogus teigia, jog nori meilės, iš tikrųjų jo tikslas yra tas, kad santykių su kitu asmeniu nebūtų.

Tokie žodžiai, kad patys pasirenkame įsimylėti asmenis, kurie mums neatsakys meile, sukrės ne vieną. Kodėl taip elgiamės?

Atminkime, kad viskas vyksta pasąmoniniu lygmeniu. Galbūt vaikystėje mums trūko tėvo, motinos ar jų abiejų meilės, todėl ieškome pakaitalo, siekiame užpildyti viduje esančią spragą. Vaiko pasąmonėje tiesiog susiklosto toks elgesio su kitais žmonėmis stereotipas. Galbūt bijome savo seksualumo ar vengiame atsakomybės. Gal jaučiame baimę būti atstumtiems, todėl pasirenkame tokį žmogų, kuris „patvirtina“ tą baimę mus atstumdamas. Kartais „nemylinčio beširdžio“ ieškome dėl mumyse slypinčio polinkio į mazochizmą, kai jaučiamas malonumas būti nelaimingam, išgyventi emociškai sukrečiančius, skausmingus dalykus.

Kaip elgtis su žmogumi, nuolat besiguodžiančiu dėl nelaimingos meilės?

Artimieji ir draugai gali būti paspirtis išgyvenant skausmingą periodą, tačiau jeigu bendraujant vienintelė tema – bičiulio guodimasis, dar vieno nelaimingo įsimylėjimo aptarimas, derėtų susimąstyti, ar tokie tarpusavio santykiai yra abipusiškai naudingi. Belieka patiems nuspręsti, kiek tam skirsime savo dėmesio. Kai nelaimingai įsimylima išklausymas, patarimai, padrąsinimai jokios naudos neduoda, pokyčių nesukelia, kaip ir besiguodžiančiojo kelių valandų monologai apie savijautą, smulkmeniškas narstymas, kas ką pasakė, kaip pasielgė. Toks įsimylėjėlis savo nelaimingumu savotiškai persekioja, įtraukia į jo mintyse vykstantį meilės istorijos išgyvenimą, tampame jo „spektaklio apie meilę“ dalyviais, santykių poreikis pakeičiamas kalbėjimu apie santykius. Geriausia pagalba tokiam žmogui – nutaikius tinkamą momentą pasiūlyti pakeisti situaciją ir kreiptis į specialistą, tačiau neturėkite iliuzijų, kad jis akimirksniu paklausys. Bet kokiu atveju, jei pasiūlytą pagalbą atmes, jums pačiam bus lengviau susivokti, kiek energijos ir laiko norite skirti tokiems pasiguodimams.

Kaip elgtis, jei esi nelaimingo įsimylėjimo objektas?

Būtų nesąžininga priimti tokio žmogaus dėmesį, nes taip skatinamas jo elgesys ir iliuzijų kūrimas. Reikia atvirai pasikalbėti, šiltai ir atsargiai, bet tiesiai pasakyti, kad nieko nejauti. Jei dėmesys tęsiasi, reikia nebijoti būti bjauriam ir nutraukti bendravimą. Gali būti, kad prireiks psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, nes patologiniai „įsimylėjėliai“ kartais naudoja emocinį šantažą, pavyzdžiui, nesulaukę atsako į savo jausmus grasina nusižudyti.

Ką daryti, kai supranti, kad tavo nuolatiniai nelaimingi įsimylėjimai – užburtas ratas?

Viskas priklauso nuo tavęs paties. Galbūt gyveni susikurtame pasaulyje ir esi tuo patenkintas, tada viskas taip ir liks – visi esame truputį keistuoliai.

Jei pamatei, jog tai – besikartojanti situacija, ir nori ją pakeisti, reiktų skirti sau laiko, kad geriau susivoktum savo jausmuose ir mintyse. Kartais padėti gali net laiku ir vietoje pamatytas filmas, spektaklis, perskaityta knyga. Tiktų pabūti gamtoje, išvažiuoti į kelionę. Reikalinga tam tikra distancija, pertrauka, kad į situaciją sugebėtum pažvelgti iš šono. Tada bus lengviau pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. Padėti gali ir pokalbis su dvasininku ar tiesiog artimu draugu, kurio nuomone pasitiki. Tokie dalykai leistų pamatyti situaciją kitu kampu. Žinoma, geriausia išeitis yra kreiptis pagalbos į specialistą – psichologą, psichoterapeutą. Tik nereikia galvoti, kad viskas pasikeis akimirksniu, nes iš vaikystės susiformavusių elgesio modelių pakeitimas kartais reikalauja daug laiko.

Kaip palengvinti meilės be atsako kančias?

Be atsako mylėti yra sunku, tad asmuo turi pasirinkimą: vis tiek mylėti arba ateityje surasti kitą žmogų, kuris atsakys į jo jausmus. Žmonijos istorijoje tikrai yra buvę atvejų, kai tokia meilė tęsėsi iki mirties. Jei žmogus tikrai myli, o ne gyvena dar vieno nelaimingo įsimylėjimo iliuzijoje, jis dažniausiai pats žino, kaip elgtis. Kartais verta būti kantriam ir palaukti atsako, pakovoti dėl savo meilės, bet niekas negali duoti recepto, kiek reikės laukti.

Brandi asmenybė geba susitvarkyti su skausmu ir liūdesiu, nes tai jos pasirinkimas mylėti. Vidinė branda pasireiškia būtent tuo, kad žmogus renkasi, priima sprendimą ir atsakomybę už jį. Tai jau nėra įsimylėjėlio kalbos „manęs nemyli, mane atstūmė“, kai šis nesupranta, kad tai jis pats pasirinko, o ne kažkas jam kažką padarė, tarsi jis būtų pasyvus asmuo.

Derėtų atminti, kad mylėti per atstumą – lengviau nei būti kartu, nes būdamas toli nuo savo meilės objekto gali jį idealizuoti. Daug sunkiau mylėti, kai reikia kartu ištverti sunkumus, buitinius nepatogumus, savo silpnumą, tačiau būtent būnant kartu ir atsiskleidžia tikrosios, o ne įsivaizduojamos meilės esmė.

Meilė be atsako: 

Veda į aklavietę

· Kai atsakomybė už savo jausmus projektuojama į išorinį pasaulį: „Jis manęs nemyli, jis mane atstūmė.“

· Kai prisiimama pozicija „mano jausmai tau daug svarbiau nei tai, ką tu jauti“.

· Kai santykiai yra vienpusiai – viskas vyksta vieno žmogaus mintyse, svajonėse, projekcijose į išorinį pasaulį: „Aš jį myliu, o jis manęs – ne.“

· Kai guodimosi aplinkiniams dėl nelaimingos meilės, tikslaus „veiksmo“ nupasakojimo tikslas ir rezultatas – tikrus santykius pakeisti į pokalbį apie juos.

· Kai vieniems „santykiams“ nutrūkus, gana greitai pasirenkamas kitas objektas, į kurį iš naujo suprojektuojami lūkesčiai, kurių, jis, žinoma, negali atitikti.

Gali išgelbėti

· Kai žmogus renkasi, prisiima atsakomybę už savo jausmus: „Aš myliu tave.“

· Kai gerbiami ir tausojami mylimo žmogaus jausmai, jo pasirinkimai, net jeigu žmogus pasirenka mylėti ne tave.

· Kai vyksta realus apsikeitimas jausmais, kai abu žmonės prisiima atsakomybę už santykius: „aš tave myliu“ ir „aš tavęs nemyliu“.

· Kai guodimosi aplinkiniams dėl nelaimingos meilės tikslas ir rezultatas – įsisąmoninti savo jausmus, išgedėti skausmą.

· Išgyvenus meilės be atsako skausmą atsiveriama naujai patirčiai, suteikiama galimybė užsimegzti pilnaverčiams santykiams.

Views All Time
Views All Time
5995
Views Today
Views Today
1
0 0