Į tolį žvelgia akys – didelės ir ašarotos. Alkanas žvilgsnis klaidžiojo. Lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Klykūnės grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mergaitės plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltelę. Mergaitė paliko nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, ji nebeverkė, ji žinojo, ką reiškė žodis: prarasti. Alkanos, godžios undinės pasislėpė. Paliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save.

Taip, ji palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjo ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius. Keletas surausvino jos veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėlius, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė.

Staiga ji kaip sulytas kačiukas suvirpėjo, nusipurtė slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besišypsančią tinklų patalan jūrą, nuskubėjo sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekada nepatirtų jausmų liepsna, vis veržėsi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajuto. Ji suprato, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim,, norinčiom aprėpti visą begalybę, ji nebijo, bet skriste skrido vis naujai kartodama, naujai atrastą seną tiesą: pasaulis nuostabus. Man tik 19. Aš gyvensiu, džiaugsiuos ir būsiu laiminga. Aš mylėsiu ir būsiu mylima, nes juk žmonės negali likti abejingi mano meilei.

Atsiuntė: Jolanta

Views All Time
Views All Time
1299
Views Today
Views Today
1
0 0