Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti?

Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai daug draugų. Tačiau man reikia tik vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, žinodama, kad jis niekam neišsipasakos. Tai ir yra mano didžiausia svajonė. Jaučiu, kad man kažko trūksta, galvoju apie tai ir darau taip, kad tą tuštumą užpildyčiau, bet ne visada pavyksta.

Kartais tenka pasilikti vienai su savo lūkesčiais. Žmogui reikia kažkam išsilieti, o kaip išsilieti sau? Telieka jausmus ir mintis išlieti ant balto popieriaus lapo. Kai rašai, jauti, kaip nuo širdies rieda sunkūs vienatvės akmenys. Taigi lapas man, kaip tas brangiausias žmogus, kurio kažkada netekau, ir kurio ieškau dabar ir niekaip nerandu…

Atsiuntė: Ernesta

Views All Time
Views All Time
1217
Views Today
Views Today
2
0 0