Vaiko auklėjimas – viena iš sudėtingiausių gyvenimo užduočių. Kaip žmogui, kurį myli labiau už save, gali kažko neleisti? Ir kaip jam ar jai parodyti, koks yra brangus, tačiau neišlepinti? Sakome: „Meilės niekada nebus per daug.“ O jeigu?..

Manau, kad dauguma tėvų, besilaukdami į pasaulį ateinančio vaikelio svajoja apie jį. Iš pradžių spėlioja jo lytį ar į ką jis bus panašus, bando įsivaizduoti, ką ir kaip su juo veiks jam augant, lanko pasiruošimo gimdymui ir naujagimio priežiūros kursus. Tai -nuostabus gyvenimo etapas, kupinas laukimo ir malonaus rūpesčio. Tačiau, kad ir kiek buvo ruoštasi, susijaudinimas, nepasitikėjimas savimi užklumpa netikėtai, prasidėjus pirmiems sąrėmiams, kai vaikutis jau duoda žinią: „Aš ateinu!“. Nepaisant visų gimdymo skausmų ir sunkumų, vos tik paėmę mažylį ant rankų suvokiate, kad nieko nuostabesnio gyvenime iki šiol neturėjote. Tai – jūsų vaikas, didžiausia brangenybė visam gyvenimui. Šią akimirką pabunda motiniški ir tėviški instinktai, jūs jaučiate savyje begalinį ryžtą padaryti dėl šio žmogučio viską, kad įrodytumėte jam savo meilę.

Laikui bėgant, kai kasdienių rūpesčių verpete nuslopsta gimimo stebuklas, tėvai neišvengiamai susiduria su vaiko auklėjimo problemomis. Dirbdama psichologe neretai girdžiu skundus, kad jau trejų metukų vaikas visiškai neklauso, daro, ką nori, nepaiso jokių draudimų, visiškai nereaguoja į žodį „ne“. Arba rėkia, krenta ant žemės, cypia ir kitokiais būdais reikalauja, ko įsigeidęs. Tėvai guodžiasi, kad jie daro viską, tenkina visus vaiko norus, tačiau būna ir reiklūs, tikrai vaikui nenusileidžia. „Juk vaikas visko turi, mes visi jį be galo mylime…“ – tokiais ir panašiais žodžiais šneka tėvų bejėgiškumas.

Apie galimus panašių problemų sprendimo būdus papasakosime kitame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje. Šiame straipsnyje apžvelgsime momentus, kurie padės jums būti budriems, siekti, kad jūsų meilė vaikui kartu ir jūsų santykiams neštų kuriančią jėgą, kupiną džiaugsmo ir palaimos.

Visų pirma, pabandykite atsakyti į žemiau pateiktus klausimus:

  1. Ar pritariate, kad meilė vaikui – tai meilė, kai nėra aiškios ribos tarp „tu ir aš“ tėvų – vaikų santykiuose?
  2. Ar meilę vaikui išreiškiate besąlygiškai tenkindami visus jo norus?
  3. Ar pritariate, kad meilė vaikui – tai visas dėmesys jam, kai leidžiama pasijausti pačiu reikšmingiausiu ir svarbiausiu?
  4. Ar manote, kad motinos meilė svarbiau už tėvo?
  5. Ar perkate vaikui žaislus ir įvairias dovanėles norėdami rodyti jam savo meilę, jei kitaip ją parodyti neturite laiko?
  6. Ar darote viską, kad tik vaikas neverktų ir neišgyventų nemalonių jausmų?
  7. Ar vengiate žodžių „ne“ ir „negalima“, stengdamiesi nesukelti vaiko pykčio ir nepasitenkinimo?
  8. Ar meilė vaikui = lepinimas?

Jei į daugelį klausimų atsakėte „taip“ – šis straipsnis jums.

Meilė, motina, vaikas

Jau būdamas motinos įsčiose vaikas sugeba pažinti pasaulį emociškai. Pirmieji įspūdžiai ateina per jausmus. Su aplinka kūdikiai bendrauja irgi per jausmus.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais vaikas yra labiausiai prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus iki gimimo, kai vaikas ir motina būdami dviese sudaro vienovę. Gimimas kai ką pakeičia. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, tačiau vis dar lieka nuo jos priklausomas. Ypač nuo jos emocinės būsenos.

Meilę jaučiame ir išreiškiame prisilietimais: kai liečiame kūdikį, glostome jį ar švelniai masažuojame. Mūsų artumas, žiūrėjimas į akis ir kalbinimas skleidžia meilę mūsų mažyliui. Tuomet vaikas auga laimingas ir jaučiasi saugiai, noriai domisi supančiu pasauliu ir kasdien atranda ką nors naujo. Taip vaikas auga, vystosi, tobulėja. Anot amerikiečių pediatrijos ir psichiatrijos profesoriaus R. Campbello: „Tik tuomet, kai vaiko emocijų rezervuaras pilnas (t.y. – kai patenkinami vaiko emociniai poreikiai: meilė, supratimas, drausminimas ir t.t.), galima laukti, kad atsiskleis jo geriausios savybės ir elgesys“.

Lepinimas

Neretai mama girdi močiutės perspėjimus: „Neimk vaiko ant rankų vos tik jam pravirkus, nes išlepinsi“. Mama tuomet išgyvena didelę vidinę sumaištį, nes motiniški jausmai ją verčia asitliepti į vaiko verksmą. Ir čia močiutė teisi tik iš vienos pusės. Tiesa, kad vaikas labai greitai išmoksta verkimu išsireikalauti dėmesio. Tačiau imti vaiką dažnai ant rankų, glausti prie savęs yra visiškai natūralus veiksmas iki tol, kol vaikutis nesugeba pats keisti kūno padėties. Būtina, kad mama kūdikį kalbintų, kai jį perrengia, maudo, kai būdama šalia atlieka buities darbus.

Meilė skiriasi nuo lepinimo. Mylėdami savo atžalą džiaugiamės ja, tikime, padedame augti vis savarankiškesne ir savarankiškesne.

Dažniausiai tėveliai vaiką pradeda lepinti bijodami, kad jis supyks, kai bus neišpildytas jo noras. Čia jie linkę pateisinti save įsitikinimu, kad apsaugodami vaiką nuo blogų emocijų suteiks jam laimingą vaikystę. Tačiau vaikai neužauga be žodžio „negalima“. Nuo mažens tenka mokyti ir įspėti, kur slypi pavojai, ko reikia saugotis ir kaip elgtis su kitais. Nė vienas neapsieiname be draudimų lįsti prie elektros įtampos lizdo, lipti ant palangės, kišti pirštukus prie viryklės ar į durų tarpą. Esame priversti reikalauti, kad parduotuvėje vaikas išsirinktų vieną žaislą, kieme nepiltų kaimynų mergaitei į akis smėlio ir negriebtų svetimų daiktų. Tėveliai, numodami ranka ir neliepdami savo reikalavimų įvykdyti iki galo, sakydami: „Ai, tegul pasiima tą lėlę, kad tik neverktų“, tik dar kartą vaikučiui patvirtina išbandytą tiesą – jei verksi, gausi, ko nori. Augant esami įpročiai niekur nedingsta, tik įgauna kitas formas ir būdus (kaip manipuliuoti tėvams nepriimtinu elgesiu, kad gautum, ko nori).

Gerai, kai tėvai susigriebia pakankamai anksti, kad namuose gyvena Monstras, Bamba (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), priverčiantis visus suktis aplink mažąjį jo pirštelį. Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau keisti elgsenos modelius ir įpročius. Iš tėvų tuomet reikia tik nuoseklumo ir aiškaus tikslo. Įpročiams įsisenėjus, prisireikia didesnės tėvų kantrybės, daugiau energijos ir laiko.

Tėvo meilė

Augdamas mažylis darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina praranda savo gyvybinę reikšmę, sustiprėja ryšys su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis. Nuo šešerių metų vaikas aktyviai ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas. Tėvas turi mažiau ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, tuo metu jis nėra toks reikšmingas vaikui kaip mama. Tačiau jam tenka labai didelis vaidmuo vaiko motinos emocinei būsenai stabilizuoti. Vyro dėmesys žmonai tuo metu labai svarbus ne tik pasidalinant ūkinius reikalus. Svarbus ir fizinis artumas, globa bei pagarba motiniškai misijai – tarnavimu kūdikio poreikiams, kol jis pats yra visiškai priklausomas (paprastai iki 6 mėnesių) nuo suaugusiojo.

Tėvas atstovauja kitiems žmogaus egzistencijos poliams – minties, žmogaus sukurtų daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo kelią į pasaulį. Anot E. Fromo (vieno iš žinomiausių humanistinės psichoanalizės atstovų), tėvo meilė yra labiau sąlygota („Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“). Motinos meilė labiau besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių ypatingų savybių ar pateisintų jos lūkesčius.

Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta ir tėvo, ir motinos žinių. Subrendęs pasidaro laisvas nuo išorinių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria juos savyje – motinišką sąžinę, pagrįstą gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą savu protu ir vertinimu. Perėjimas nuo motinos centriškumo prie tėvo ir galiausiai prie jų sintezės lemia dvasinę sveikatą ir brandą. Nesėkmė šiame kelyje gali būti įvairių neurozių ir sutrikimų priežastis (pvz., manijos neurozė vystosi dėl patirtos vienašališkos tėvo įtakos, o vienašališka motinos įtaka gali padėti pagrindus isterijos, alkoholizmo, depresijos išsivystymui, nesugebėjimui savęs įtvirtinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą).

Vaikas ir tėvų meilės pinklės

Mylėdami ir visa širdimi trokšdami vaikui visa ko geriausia kai kurie tėvai siekia, kad vaikas įgyvendintų visas jų svajones. Dėl įvairių priežasčių galbūt patys to nepadarę tokie tėvai nejaučia savo gyvenime laimės. Skatindami vaikus atlikti tas užduotis, kurių patys iki galo neatliko (ar tai būtų sporto, mokslo, ar santykių su priešinga lytimi pasiekimai), tėvai tarsi bando gyventi dar kartą. Ambicijų patenkinimas per vaiką žalingas, kai paverčia tėvų meilę priklausomą nuo vaiko elgesio, pasiektų rezultatų ar dedamų pastangų kiekio. Tuomet iškyla didelis pavojus neatsiskleisti vaiko asmeniniams gabumams ir saviraiškai, susiformuoja baimė būti kūrybiškam.

Yra tėvų, kurie stengiasi išlaikyti vaikus priklausomus nuo jų. Tokius tėvus psichologai vadina „savininkais“, nes jų meilė pagrįsta įsitikinimu: „Vaikas – mano nuosavybė“. Tokie tėvai manosi turį visas teises į vaiką, nes jis jiems priklauso. Jie laiko savo vaikus „už trumpo pavadėlio“, naudodami savo valdžią, reikalaudami paklusti, „šantažuodami“. Su vaiku tokie tėvai elgiasi kaip su nuosavybe, kurią jie valdo. Tuo tarpu, vaikas – tai būtybė, kuriai reikia išplėsti savo teises ir palaipsniui tapti nepriklausoma ir pasitikinčia savimi, prisiimančia atsakomybę ir atsakančią už savo mintis bei poelgius. Nepaisydami vaiko teisės į nepriklausomybę tėvai augina jį priklausomą ir be išlygų nuolankų, kitaip tariant, nesugebantį išmokti gyventi šiame pasaulyje savarankiškai. Tokių tėvų užauginti vaikai dažniausiai tampa valingų, įtakingų asmenų ar kultinių grupių grobiu.

Vaikas, gyvenantis pilnoje šeimoje, glaudžiai susijęs su abiem savo tėvais, priima jų abiejų meilę ir rūpestį. Kad ir kokie skirtingi būtų, abu tėvai vaikui – vienalytis darinys. Esant sudėtingai gyvenimo situacijai, sutuoktiniams konfliktuojant pritrūkus argumentų kartais įpainiojami vaikai. Norėdami įrodyti savo teisumą, siekdami užuojautos ar paguodos, tėvai skundžia sūnui ar dukrai savo sutuoktinį už kokį nors elgesį. Čia vaikas netikėtai atsiduria suaugusiojo pozicijoje, kurios uždaviniai jam yra ne pagal amžių sudėtingi.

Neretai atsitinka taip, kad besirūpindami vaikais, atiduodami jiems visą savo laiką ir sveikatą (patys jie sakytų – visą savo meilę) tėvai atsiduria sunkioje fizinėje ir moralinėje būsenoje. Tuomet jie laukia, kad vaikas pasirūpintų jų emocine ramybe, laukia, kad vaikas juos prižiūrėtų ir ramintų, o jei jam tai nepavyksta, pasilieka teisę jį bausti. Vaikas nepajėgus atlikti suaugusiojo vaidmens, nes pats dar tik vystosi. Jis gali išpildyti elementarias paslaugas, kai mes sergame (jei, būdami sveiki, jį to išmokėme), tačiau pasirūpinti kitu, prisiimant atsakomybę – sutuoktinio ar kito suaugusiojo darbas.

Žavėdamiesi savo vaiku, praleisdami su juo daug laiko, apkabindami jį, glamonėdami ir bučiuodami tėvai išgyvena kartu su vaiku malonius seksualinius pojūčius. Kol vaikas mažas, neįmanoma jo nebučiuoti, neguldyti į tėvų lovą… Kartais atsitinka ir taip, kad tėvai nesąmoningai skatina aistringus vaikų bučinius ar žaidimus liežuviu. Pernelyg anksti žadindami erotinius išgyvenimus tėvai ilgam pririša savo vaikus prie savęs, dėl ko jie užaugę nebesugeba kurti asmeninio gyvenimo ir ilgalaikių ryšių su kitu žmogumi.

Šiuolaikiniai tėvai dažnai perdėtai reiškia savo meilę vaikui jį visur vežiodami, įtraukdami į begales būrelių ir užsiėmimų. Patys jausdamiesi nesaugūs ar netobuli kai kuriose srityse, daug tikisi iš vaiko, bijodami, kad tik nepražiopsotų, kad tik ne per vėlai pradėtų jį ko nors mokyti ar ugdyti (ir tik su specialistų pagalba!). Tokioje situacijoje simbiozės su vaiku labiau reikia patiems tėvams, o ne vaikui. Siekdamas „neuždusti nuo visko“ (t.y. nuo hipermeilės), vaikas būna priverstas gintis, formuojasi nepasitenkinimas, nusivylimas, audringos protesto reakcijos, netgi chuliganizmas. Tėvai tuomet lieka ir be draugų (nes neturėjo jiems laiko), ir be sveikatos, ir be vaikų.

„Per didelė, įkyri meilė – atstumia, kaip per saldus pyragas“, – įspėja liaudies išmintis.

Tuo tarpu, profesorius R. Campbellas teigia, kad meilę vaikui galima perduoti keturiais būdais: akių kontaktu, fiziniu kontaktu, sutelktu dėmesiu ir disciplina. Visi šie būdai vienodai svarbūs. Jei tėvai naudojasi tik keliais iš jų, jie nepasiekia norimo tikslo – kad vaikas jaustųsi mylimas, gerbiamas, priimamas toks, koks yra, kad galėtų gerbti save ir sau patikti.

Views All Time
Views All Time
2782
Views Today
Views Today
1
0 0