Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė:
Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.

Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.

Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.

Kai myli, nesakyk: “Dievas – mano širdyje”, bet geriau sakyk: “Aš esu Dievo širdyje”.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.

Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.

Pranašas
Kahlil Gibran

Views All Time
Views All Time
4682
Views Today
Views Today
1
0 0