Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras… vakaras, kuris lyg ir turetu niekuo nesiskirti nuo kitu, bet, deja, skiriasi… Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša. ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad jaučiu kažkokią tuštumą viduje.

Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nė visada. Ką matau? Beribe tolumą, tolumą į kurią žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labaiu suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ka? Apie tai kas yra meilė? Kas tai per jausma, kam jo riekia? Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti ir jie taip ir teliks retoriniai… Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais tai atrodo taip artima ir šilta, bet kartais virsta ledu ir atrodo taip tolima… Apibūdinti žodį „meilė“ tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiauisų pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama… Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa.

Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės. Kai trūksta žmogaus, kuris priverstų suspurdėti širdį, tada jauti didžiulę tuštumą. Rodos, žemė ima slysti iš po kojų, rodos, visas pasaulis prieš tave, tu neturi draugų, ir tavęs niekas negali suprasti. Jautiesi toks vieniįšas ir niekam nereikalingas. Kai nėra meilės, atrodo, kad pasaulis susideda vien tik iš liūdesio ir pilkos spalvos. nematai nei saulės spindulių, nei besišypsančių praeivių veidų, nieko. Dingsta optimizmas, nekyla rankos ką nors daryti. Net ir iki tol buvę patys gražiausi dalykai virsta niūriais, niekas jau nebegali nustebinti, viskas nebetenka prasmės. Tada susigūži kamputy ir mąsati, kas išvis sugalvojo tą meilę? Klausi savęs, kodėl ji tokia žiauri ir negailestinga… Juk nėra nė vieno kito tokio jausmo, kuris kartu galėtų suteikti tiek laimės, bet kartu ir skausmo…Tai kam tada reikai tos meilės? kam ji reikalinga?

Atsiuntė:  Ingrida

Views All Time
Views All Time
5967
Views Today
Views Today
1
0 0