Lietuviai siejami su darbštumu, drąsa, užsispyrimu. Tai daugiau vyriškos vertybės. Dauguma mūsų didvyrių taip pat yra vyrai. Taigi lietuviška tapatybė irgi vyriška? O kur moterys? Ar jos buvo ištikimos savo vyrams?

Šiuos klausimus narpliojo žurnalistas Virginijus Savukynas laidoje „Tapatybės labirintai“.

„Lietuviškąjį tapatumą formavo vyrai ir dėl to mes asocijuojame jį su vyriškumu. Dar labiau vyriškumas sustiprėjo atgimimo laikais, kai Lietuvą kūrė vyrai – kunigai, rašytojai, o moterų vaidmuo buvo užkulisinis – jos gimdė vaikus, juos auklėjo. Jei pažiūrėtumėme į istoriją, garsių moterų vardų yra labai nedaug. Iki pat šių dienų lietuviška tapatybė yra vyriškas konstruktas“, – mano sociologas Artūras Tereškinas.

Kada atsirado tradicinis lietuvaitės įvaizdis

Tradicinis lietuvaitės įvaizdis – tai geltonkasė, pasidabinusi karoliais mergina. Skirtingai nei kitus istorinius stereotipus, šį labai lengvai galime datuoti. Viskas prasidėjo nuo vieno eilėraščio.

„Su savo darbo marškiniais dėvėjo/ trumpą rainuotą sijoną turėjo/ ant geltų kasų rūtų vainikelį/ ant balto kaklo gintaro šilelį“ – šis Silvestro Valiūno eilėraštis, parašytas XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, suformavo tradicinį lietuvaitės vaizdinį.

„Iš tiesų XIX a. pab.- XX a. pr. niekas nežinojo nei S. Valiūno, nei kad tai yra autorinis eilėraštis, bet beveik kiekviena lietuvė tą pasakojimą apie Birutės ir Kęstučio meilę, vestuves ir kad tai yra ta šeima, kuri pagimdė Vytautą, žinojo ir giedojo“, – pasakoja literatūrologas Paulius Subačius.

Tiesa, šis įvaizdis tiko tik iš dalies – trumpas sijonas ir baltas kaklas per daug erotiškai skamba. O juk dorumas irgi yra vienas iš tradicinių lietuvaičių bruožų.

„Kadangi sijonas trumpas, netinka etine prasme, baltas kaklas – per daug erotiška, todėl lieka rūtų vainikėlis, gintaro karoliai, geltoni plaukai, tautiniai rūbai ir mėlynos akys, nors, žinoma, ne daugiau kaip pusė lietuvaičių yra mėlynakės“, – tikina literatūrologas.

Nuomonės apie lietuvaičių dorovę išsiskirdavo. Vieni teigė, kad lietuvaitės labai dorybingos ir saugo savo skaistybę, kiti teigė priešingai – šiuose reikaluose jos buvo daug laisvesnės nei tuometinėje Europoje.

Lenkai apie mus rašė eilėraščius, kuriuose apsakomi lietuvių moterų vargai. Esą jos prašė Jupiterio, kad šis joms leistų gimdyti be skausmų. Jis sutiko, tačiau su viena sąlyga: moterys su savo vyrais santykiauti galės tik vieną sykį per metus. Tačiau jos atsisakė tai padaryti! Geriau jau gimdys su skausmais, nei atsisakys visų malonumų, kurie gaunami sutuoktinių guolyje.

Ano meto Europoje buvo tikima, jog Lietuvoje žmonos turi meilužius vyrams pritariant. Enėjus Silvijus rašo: „Kai kažkoks Opavos kunigaikštis išėjo sutikti žmonos, kurią iš Lietuvos buvo paėmęs, tarp jos palydovų rado jaunuolį, labai gražios išvaizdos ir tvirto sudėjimo, kuris gulėjo spyruokliniame vežime ant pūkų. Kunigaikštis paklausė, kas jis toks būsiąs, manydamas, kad tai žmonos brolis ar koks giminaitis. Arčiau buvusieji atsakė jam, jog pas lietuvius ištekėjusios moterys, ypač kilmingos, tėvų papročiu yra įpratusios turėti namuose vieną ar daugiau – žiūrint, koks vyro pajėgumas – sugulovų.

Santuokiniam vyrui apsileidžiant, šis perimąs santuokos pareigas. Taigi ir šis jaunuolis esąs paimtas kartu, kad pakeistų jį, jeigu vyras, kaip kartais atsitinka, dėl ligos ar kitos prižasties nepajėgtų atlikti vyro pareigų. Kunigaikšis norėjo tą žmogų atiduoti šunims sudraskyti, bet buvo draugų sulaikytas, tad liepė jam kuo greičiausiai grįžti į Lietuvą.“

Tačiau patys lietuviai ryžtingai atmetė tokius pasakojimus. Andrius Volanas, garsus XVI amžiaus publicistas, iš karto pareiškė, jog tai neteisybė. Jis rašė: „Lietuvių tauta laikosi tokių papročių, išauklėta taip dievobaimingai, mokslingai ir dorovingai, kad savo dorybėmis gali prilygti visoms kitoms tautoms, ir nereikia manyti, kad ji kada nors buvo tokia netikusi ir nedora, kad galėjo paniekinti padorumo taisykles, iš prigimties įteigtas žmonių protams“.

Buvo netgi rašoma, jog lietuvaitės turi keistą paprotį: išėjus į laukus nešiotis skambaliuką, kad aplinkiniai žinotų, kur ji yra, ir jų nedrumstų mintys apie galimus lietuvaičių nusižengimus dorovei.

1529 ir 1566 metų Lietuvos Statutuose apie sutuoktinių neištikimybę nekalbama. O jau 1588 metų statute tam skirti net du straipsniai. Jei kas prikalbėjęs svetimą žmoną pabėgtų ir būtų sugautas kelyje, mirtimi baudžiami abu – tiek vyras, tiek moteris. Jeigu teisėtas vyras nesutinka, kad jo neištikima žmona būtų nubausta mirties bausme, jai gyvybė dovanojama, tačiau turi atlyginti žalą. Jei neištikimi sutuoktiniai užtinkami nusikaltimo vietoje ir jų kaltė įrodoma teisme, abu irgi baudžiami mirties bausme.

Rūtų vainikėlis – vaisingumo simbolis

Lietuvaitės įvaizdį XIX a. nepriklausomoje Lietuvoje išpopuliarino dainų šventės.

„Iš esmės kaime tautinių rūbų tradicija buvo pradėjusi nykti. Yra žinoma, kad XX a. pr. Vilniuje organizuotuose lietuviškuose vakaruose buvo raginama ateiti apsirengus tautiniais rūbais, bet niekas nenorėjo. Jau iš XIX a. fotografijų matome, kad vyrai dėvi juodus drabužius – orientuojasi į miesto gyvenimą“, – dėsto P. Subačius.

Mokslininkai sutinka, kad toks vaizdinys – tik kultūrinis konstruktas, kaip ir visi įvaizdžiai.

„Būtinai reiktų pabrėžti, kad šitas įvaizdis iš dalies yra nenatūralus. Pavyzdžiui, gintaras ir tais laikais buvo populiaresnis Romoje nei Lietuvoje. Paprastai moterys nesipuošia tuo, kas voliojasi ant žemės, taigi Lietuva eksportuodavo gintarą, o lietuvaitės stengėsi nešioti tai, kas reta, brangu, o gintaras Lietuvoje brangus nebuvo. Kadangi Birutė iš Palangos, dėl to atsiranda tie gintaro karoliai.

Taip ir su rūtų vainikėliu. Jis pirmiausia ne rūtų, tik pavadinimas toks. Jis nuo seniausių laikų yra vestuvių simbolis, reiškiantis vaisingumą. Tai yra žalias vainikas. Tai, kas šiandien suprantama kaip rūta, yra Viduržemio jūros pakrančių augalas. Jis importuotas, jis negali būti ta rūta, apie kurią dainuojama liaudies dainose. Tiesiog vėliau vainikėliai buvo pradėti pinti iš rūtų“, – teigia literatūrologas.

Taigi geltonkasė, gintaro karoliais pasidabinusi lietuvaitė tėra mitas, neatitinkantis realybės. Tačiau kiekviena tauta kuria mitus ir yra gyva, kol tie mitai gyvuoja.

Moteris pakeitė istoriją

Tačiau moterys Lietuvos istorijoje buvo svarbios. Mūsų likimas galėjo pasisukti visai kitaip, jei prieš pusaštunto šimtmečio nebūtų iškilusi kova dėl moters.

Ši istorija įvyko XIII amžiuje. Tada Lietuvos pradeda bijoti slavai, ji gana sėkmingai kovoja su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, o Mindaugas geležimi ir krauju vienija valstybę. 1251 metais jis apsikrikštija, 1253 tampa karaliumi. Kartu su juo krikštijasi ir karūnuojasi jo žmona Morta.

„Morta visuose šaltiniuose pristatoma kaip giliai atsidavusi krikščionybei karalienė. Ji priekaištavo valdovui, kad jis grįžo prie stabmeldžių tikėjimo. Ji aktyviai stoja krikščionybės pusėn“, – sako humanitarinių mokslų daktarė Jolita Sarcevičienė.

Kai mirė karaliaus Mindaugo žmona Morta, apraudoti atvyko ir jos sesuo, kurios vardas neišliko istoriniuose analuose. Tačiau žinoma, kad ji buvo Daumanto žmona. Tikriausiai Mindaugui ji patiko, nes jis ją jėga pasiliko savo tvirtovėje ir vedė. Taip Daumantas neteko savo žmonos.

Kiek galima spręsti iš istorinių šaltinių, Daumantas buvo ištikimas Mindaugo padėjėjas, neišdavęs jo net sunkiausiomis akimirkomis. Kai 1251 metais Mindaugas slėpėsi legendinėje Vorutos pilyje, Daumantas įnirtingame mūšyje kovėsi su vokiečiais. Tad toks jo valdovo poelgis galėjo giliai įžeisti Daumantą. Be to, neatmestina, kad Daumantas savo žmoną galėjo labai mylėti.

Greitai pasitaikė proga atkeršyti savo skriaudėjui. 1263 metais Mindaugas, norėdamas sutrukdyti Voluinės valdovo sūnaus vedyboms, pasiuntė kariuomenę. Šiame žygyje dalyvavo ir Daumantas. Kiek pažygiavus jis apsimetė susirgęs ir grįžo. Grįžo tam, kad nužudytų Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį.

Istorikai teigia, kad šios kovos priežastys buvo žymiai globalesnės nei vien kerštas už moterį.

„Daumantas šioje situacijoje buvo įrankis politinių žaidėjų rankose. Jo pyktis dėl prarastos žmonos buvo budriai išnaudotas kitų asmenų, kurie norėjo Mindaugą visiškai pašalinti ne dėl tokių buitinių priežasčių kaip moteris, o dėl politinių“, – įsitikinusi J. Sarcevičienė.

Geopolitinė situacija buvo sudėtinga: žemaičiai purkštavo, kad Mindaugas tapo krikščionimi ir taip išdavė jų senuosius dievus. Vokiečių ordinas suprato, kad jei Lietuva nebus pagoniška, tada jie nebeturi pagrindo pratęsti kovų. Tad Mindaugas buvo neparankus tiek saviems, tiek svetimiems.

Kaip dažnai būna, sėdint ant parako statinės užtenka vienos žiežirbos, kad viskas išlėktų į orą. Tikriausiai taip nutiko ir tada – istorija dėl Mortos sesers buvo ta žiežirba, kuri paskatino Daumantą nužudyti savo valdovą. Juk galima manyti, jei ne šis incidentas su Daumantu, galimas dalykas, kad Mindaugas būtų išsilaikęs soste, Lietuva būtų likusi karalyste, o Lietuvos istorija būtų pasisukusi kitaip.

Greitai po Mindaugo mirties į Lietuvą grįžo jo sūnus Vaišvilkas. Jis buvo stačiatikių vienuolis, atsiskyrėlis. Sužinojęs, kad nužudytas jo tėvas, jis sugrįžo atkeršyti savo tėvo priešams. Vaišvilkui grįžus Daumantas suprato, kad jam teks rinktis: žūti arba pabėgti. Pasirinko antrąjį variantą.

Taip jis apie 1265-1266 metus su 300 vyrų kariauna atsidūrė Pskove. Jį svetingai priėmė, nuo įtūžusių naugardiečių apgynė kunigaikštis Sviatoslavas. Beje, šis buvo ir jo krikštatėvis: Daumantas gavo Timofėjaus vardą, tačiau pasielgė visai nekrikščioniškai. Kai Daumantas užsitikrino pskoviečių pagalbą, be jokių skrupulų savo geradarį išvarė. Taip jis pradėjo valdyti Pskovą.

Beje, jis tapo pravoslavų šventuoju už savo nuopelnus ginant Pskovą nuo Livonijos ordino. Ir būdamas senas jis sugebėjo puikiai vadovauti mūšiui. 1299 metais vokiečiams įsiveržus į miestą, beveik visą jį užėmus, Daumantas sugebėjo kalavijuočius nugalėti. Mirė 1299 metų gegužę.

Turėjome ir moterų didvyrių

Kita moteris, palikusi didžiulį pėdsaką mūsų istorinėje vaizduotėje – Barbora Radvilaitė. Ji gimė 1520 m. vienoje įtakingiausių LDK didikų Radvilų šeimoje ir tapo vienintele lietuve moterimi, kilusia ne iš valdovų giminės, bet tapusia karaliene. 1547 m. ji slapta susituokė su Žygimantu Augustu, šias vedybas organizavo jos broliai. 1548 m. Žygimantas Augustas, perimdamas Lenkijos sostą, paskelbė apie savo vedybas, tačiau Barbora Radvilaitė karūnuota tik 1550 m. gruodžio 7 d.

1551 m. gegužės 8 d. ji mirė. Tai visą laiką kėlė abejonių: buvo ji nunuodyta ar mirė savo mirtimi?

„Ši istorija nėra eilinė, nors analogų, kai valdovas veda žemesnio luomo moterį, yra ir kitur Europoje. Ispanijoje XVI a. vienas iš sosto paveldėtojų įsimylėjo kilmingą, turtingą, bet savo pavaldinę. Norėjo ją vesti, tačiau ispanų dvaras šią problemą išsprendė radikaliai – ją nužudė. Bet kai valdovas užėmė sostą, jis įsakė ekzhumuoti mylimąją, ją karūnavo ir visiem žudikams liepė bučiuoti jai ranką. Taigi istorija vis kartojasi ir kartojasi, jei prisiminsime Trojos įvykius ir t.t.

Grįžtant prie Barboros, šioje romantiškoje istorijoje yra visi dėmenys: nelaimingas vadovas, jauna iš vyro išsivadavusi moteris, kalstinga Bona ir netikėta mirtis. Taigi romantiškai istorijai sukurti yra visos prielaidos ir ta istorija gimsta“, – sako J. Sarcevičienė.

Turėjome ir moterų didvyrių. Tai Emilija Pliaterytė, kuri kovojo 1831 metų sukilime, lietuvių Jeanne d‘Arc. Kai buvo nuspręsta, jog sukilimas pralaimėtas ir reikia trauktis iš tėvynės Prūsijos sienos link, Emilija Pliaterytė pareiškė, jog kol bus gyva, kovos už Tėvynę.

Ji pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamasi, kentėjo badą, troškulį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Ją svetima pavarde paguldė į ligoninę. Ji buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, atkrito ir mirė.

Svajojo apie išsilavinusią žmoną

Tad lietuviai savo istorijoje turėjo daug moterų, kurios galėtų atsistoti greta vyrų tautiniame panteone. Tačiau XIX amžiuje iškilo vienas, bet labai svarbus uždavinys mūsų vyrams.

„Pasiturys apšviestas lietuvis geidauja sau šviesios lietuvaitės per pačią“. Šis sakinys iš skelbimo, išspausdinto 1884 metų „Aušroje“ – laikraštyje, kuris budino ir žadino lietuvius iš „žiemos snaudulio“. Tai žino visi, tačiau mažai kas žino, kad vienas svarbesnių lietuvių vyrų uždavinių buvo lietuvių moterų tautinimas.

„XIX a. pab. apie vyrus galime pasakyti daug gerų žodžių, nes jie pirmieji Lietuvos istorijoje atkreipė dėmesį į moterį ne kaip į biologinę būtybę, bet kaip į asmenybę. Nes lietuviai (V. Kudirka, S. Matulaitis ir kiti) siekė surasti moteris, tinkančias į žmonas, o pirmoji sąlygą – ji turi būti išsilavinusi lietuvė. Tai buvo siekis sukurti inteligentišką Lietuvos visuomenę ir jie pradėjo nuo šeimos“, – pasakoja istorikė Dalia Marcinkevičienė.

Tradicinėje visuomenėje ūkininkai į mokslus išleisdavo sūnus, o mergaitės likdavo namuose, šeimos židinio kūrenti. Tačiau išsilavinusiems sūnums jau nebetiko neišsilavinusios merginos. Štai kaip Vincas Kudirka aprašo susitikimą su lietuvaite:

„Lietuvė stovi akis nudelbusi ir smiliumi krapšto medžio žievę. Iš to pažinau, kad ji gryna lietuvaitė – net nudžiugau. Nesulaukdamas vienok jos prašnekant, pats užklausiau:

– O tu, dėdiene, ar malonėtum obuolį? Ką?
– Tigi (t. y. taigi).
– Ar imtum iš manęs?
– Tigi.
– Ar tu lietuvė, ar lenkė?
– Tigi.
Išsižiojau, išverčiau akis ir nežinojau, ko toliau klausti.“

Galime prisiminti vieną iš audringų Višteliausko (to paties, kuris teigė, jog Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai) šeimyninio gyvenimo epizodų. Jis taip rašė:

„Mano pati […] kaip smakas norėtų vaikus savo lenkiškuose nasruose praryti, tai yra sulenkinti, aš uždraudžiau poterius lenkiškai mokinti, o liepiau lietuviškai, tai ta sparva beveik ko neišputo iš pasiutimo.“

Mykolo Biržiškos sūnus Antanas rašė, kad tėvas buvo „atsargus maskvičkų atžvilgiu, kurios, ypačiai studentiškų butų šeimininkės, kaip žinome, ne vieną mūsų šviesuolį atėm lietuvių tautai. Po 20 metų, man besirengiant vykti Maskvon, jis papasakojo ne vienus spąstus ir tinklus, kuriuose Maskvos ruselkos jam pynė ir ne vieną jo draugą pagavo.“

O viename apsakyme, išspausdintame „Varpe“ (beje, jis rašytas moters), pinamas kone šiuolaikinio trilerio vertas siužetas. Herojus lietuvis Ulijonas, Maskvos universiteto diplomantas, vedė rusę. Jo draugas Bendiktas tai sužinojęs mirė, o Ulijono tėvas, aplankęs sūnaus šeimą ir neištvėręs nuoskaudos, pasikorė marčios bute.

Kazys Grinius buvo įsitikinęs, kad tautinės veiklos neįmanoma derinti su pareigomis šeimai. Jis patarė nekurti šeimos ir siūlė vyrams išsaugoti save Lietuvai. Mačio Kėkšto apskaičiavimais, XIX a. pab. 90 proc. inteligentų, neradę sau tinkamos žmonos ir šiuo atžvilgiu nepasirengę kompromisams, likdavo nevedę.

„Jiems sekėsi sunkiai. Nors vyrai įgyvendino savo svajonę ir daugelis (išskyrus V. Kudirką ir kitus šviesuolius, kuris sakė, kad greičiau susituoks su Lietuva nei su išsilavinusia lenke) vedė lietuvaites, bet kadangi nerado išsilavinusių, teko sudaryti santuokas su lietuviškai kalbančiomis moterimis, kurios daugeliu atveju buvo beraštės“, – dėsto D. Marcinkevičienė.

Pamokanti yra Stasio Matulaičio istorija. Jis su savo būsima žmona svajojo „kurti lietuvišką grožinę literatūrą, sėti tautinio kilimo idėją ir kelti lietuvių kultūrą“. Tačiau tokios moters nerado ir vedė paprastą siuvėjos dukrą. Tai aiškino paprastai: „Vedęs paprastą kaimietę aš dar tampriau susirišau su Lietuvos liaudimi“.

Kad žmona neišprususi, į tai nekreipė dėmesio: „Nieko, kad ji mažo mokslo, jauną lengva bus išlavinti. Jeigu ir nepavyks pakelti jos apšvietimo lygį iki mano, tai bent daug aukščiau anų pakelti“.

Todėl nuosekliai ėmėsi jos švietimo programos: „Tam reikalui aš ėmiausi kasdien prieš einant miegoti skaityti jai ką nors iš mokslo srities. Bet rezultatai pasirodė visiškai ne tokie, kokių aš laukiau. Praėjus kelioms skaitymo minutėms, išgirsdavau garsų knarkimą mano klausytojos – ji saldžiai miegojo. Po kelių tokių nevykusių bandymų aš pagaliau palioviau tęsęs savo bergždžias lavinimo pastangas“.

Taigi sunku buvo XIX amžiaus lietuviams vyrams. Reikėjo sulaukti XX amžiaus, kai ir lietuvaitės galėjo įgyti išsilavinimą ir tautiškai susiprasti. Tuomet šios pasirinkimo kolizijos buvo pamirštos.

Anot A. Tereškino, ir dabar reikėtų, kad moterys būtų įtrauktos į tapatybės kūrimą. „Ir tai, ką mes laikome moteriškumu irgi taptų tapatybės dalimi – užuojauta, empatija ir kiti dalykai, kurie viešame gyvenime nėra aukštai kotiruojami, nes mes vertiname vyrišką agresiją, drąsą, Lietuva – drąsi šalis, visi tie dalykai, kuriuos mes suvokiame kaip vyriškus.

Būtų daug smagiau, jei tapatybės ribos plėstųsi ir įtrauktumėme vis įvairesnių pasaulėjautų, turiu galvoje ir moterų suvokimą, pasaulio matymą, bet tam reikia pasikeisti ir moterims, ir vyrams. Tai taip vadinamas socializacijos procesas, kai vaikus nuo pat vaikystės turime mokyti priimti skirtingus lyčių bruožus, skirtingo elgesio bruožus. Galima sakyti, kad galbūt po 100 metų mūsų tapatybė bus moteriška“, – mano A.Tereškinas.

Views All Time
Views All Time
4601
Views Today
Views Today
1
0 0