Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera.

Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose.

Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą – Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių universitetuose, akademinio jaunimo tarpe, o dabar ir vaikai širdelėmis puošiasi. Kitados būta papročio rašyti jausmingus laiškelius išrinktajai, dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai.

Kultūros reiškiniuose taip visados atsitinka su skoliniais. Jie subanalinami, praranda savo giluminę esmę. O išties įdomu, ar lietuviai senovėje savojoje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią patrauklumą, meilę, santykius tarp priešingų lyčių, santuoką? Žinoma, mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys. Ir dangiškoji šeima yra idealusis modelis pasaulietinei. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina, kad nebuvo kitaip ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Populiariojoje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiant būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybos dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore? XIX a. autorius Teodoras Narbutas savo didžiojo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretatorius vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį.

Taigi T. Narbutas rašo, kad Milda – „meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą. Jai buvo skirtas balandžio mėnuo. O tyrimai – tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadinta Alexota.

Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais (Mildawnikas). Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lietuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gėlių, puošnesnių už kitas laukines. Gausybė erškėtrožių, o baltosios pilnavidurės rožės pačios želia brūzgynuose, kur anksčiau turėjo būti sodai, geras žemės derlingumas tai tik patvirtina.

Šiose laimingose Nemuno ir Neries pakrantėse gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės. Jų dainos, beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga. Iš jų ne viena apdainuoja Deivės Mildos grožį. Bet kai kas painioja šią patrauklią dievybę su deive Lietuva.

Esama padavimo, kad Vilniaus Antakalnyje, Gedimino sode, buvusiame dabartinio šv. Petro vienuolyno vietoje, stovėjusi Mildos šventykla arba koplyčia. Buvęs Vilniaus universiteto architektūros profesorius ponas Šulcas tarp mirusio architekto Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą. Atsimenu tik tiek, kad šio padavimo patikimumu neabejota. Remdamasis šio rankraščio aprašymu, dailininkas Petras Rosis nupiešė tą gotiško stiliaus šventyklą (Lietuvių tautos istorija, Mintis, 1998. Vertė Rimantas Jasas).

Kitame knygos skyrelyje T. Narbutas dar rašo apie Kaunį, meilės dievaitį, deivės Mildos sūnų, lietuvių Kupidoną: „Šis nykštukas nuolat gyvena savo motinos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę. Mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku: „Skrido Kaunis iš toli / Kur vasara amžinoji…“

T. Narbuto samprotavimus apie meilės dievaitę 1847 m. veikale „Tikėjimas“ pakartojo populiarusis rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis, dargi susiedamas Mildą su laimės deive Laima.

Taigi T. Narbutas visą istoriją apie meilės dievaitės šventvietę prie Kauno išveda iš antikos deivės vardo sąskambio su priemiesčio Aleksoto vardu. Patį miestą padaro dievaitės sūnumi Kauniu, o iš pirmojo pavasario mėnesio balandžio vardo piešia Mildos oro vežimo įvaizdį. Ir pateiktoji daina tikrai yra ne liaudies, o kokio karčiamos poeto… T. Narbuto žinios apie Mildos šventyklas – iš trečiųjų lūpų. 

Apskritai matosi, kad istorikas pats iki galo neapsisprendė, kuriai dievaitei, Mildai ar Lietuvai, meilės kerus pripažinti. Tikriausiai jam buvo sunku kūniškąją meilę atriboti nuo meilės Tėvynei. Ką   beliko daryti geranoriui lietuvių mitologijos tyrinėtojui (ar greičiau kūrėjui), jeigu kronikos nieko apie meilės dievaitę nesako. Savo tyrinėjimų „baltų siūlų“ pernelyg neslepia nė pats autorius. Tik keista, kad to nemato mūsų laikais propaguojantys Mildos šventę. Tiesą sakant, galima suprasti ir juos: tokio pobūdžio šventė visuomenei reikalinga, o komercinis Valentinas tikrai įsipyko. Pasikartoja pusšimčio metų istorija, kai Balys Sruoga, skatindamas tautiškumą, sukūrė pjesę „Pavasario giesmė“. Pagal jos scenarijų romuviečiai šiandien ir rengia Mildos šventę, išdidžiai vadindami „senoviška“.

Jokie ankstesnieji istoriografiniai mitologijos šaltiniai informacijos apie dievaitę Mildą nepatvirtina. Tada belieka peržvelgti etninės kultūros lobynus: papročius, tikėjimus, dainas. Deja, ir čia Mildos vardo nerasime. Gal tik su juo sietinas balandžio mėnesio vadinimas mildvyniu, sutinkamas prūsiškose kalendose. Ar tai ne sula, svaigaus pavasario gėrimas? Tiesa, esama Merkio intako Mildupio, sruvenančio iš Ašarinio ežero pro Perloją. Tai romantiškos sielos dzūkams suteikė įkvėpimo kurti kunigaikščio Perliaus ir kunigaikštytės Mildos legendą.

Meilės dievaitės „pėdsakų“ reiktų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemos metą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokus, prisidūkus, imdavo žaisti netikras vestuves. Atrodo, kad tai būta savotiško pasiruošimas tikrosioms, bet dabar viskas turi būti juokingai.

Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę”. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį žiužiu ir pliekia per krosnies šonus, kartodamas: „Kepi, kepi gervę!” Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!”. Tas klausia: „Katras katro?” Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji”, jeigu išlaikytų bandymą, mat pirmiausia reikia patikrinti, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna mušti žiužiu. Taip ir visas vestuvinis pulkas suporuojamas. O kas liko vienas, pabus „kunigu”.

Kodėl žaidime „kepama” būtent gervė? Atsakymą rasime žemaitiškose Užgavėnėse: gervė ten – vienas svarbiausių persirengėlių vaikštynių dalyvių. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti mediniu snapu merginas, ypač tas, kurioms jau oi kaip laikas tekėti. Kad neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų”, nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje gervių pulkelis vaikščiodavo netgi visiškai atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų!

Tikroji gervė irgi geba sužadinti jausmus. Kaip būna ilgu, išgirdus rudenį sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus… O pavasarį nustebina gracingieji vestuviniai gervių šokiai. Jokie kiti paukščiai taip nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą. Tai kur kas išraiškingiau nei, pavyzdžiui, burkuojantis ir aplink patelę sparną rėžiantis balandis. Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“.

Taigi aiškėja, kad po gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Tačiau dainose ši prakilni paukštė retai minima. Gal todėl, kad   mitinis personažas turi būti nekasdieniškas, švytėti stebuklingomis spalvomis. Toks yra dainų   povas, žinomas taip pat ir daugelio kaimyninių tautų folklore. Žinia, gal ir lietuvio matytas kada kurio nors dvaro sode. Povas tikrai dažniau minimas jaunimo dainose. Pavyzdžiui, velykinių lalautojų dainoje girdime: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto”. Ir žemaičių vestuvinėje dainoje: „Atliekė povelis į rūtų darželį”.

Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė ar povė. Neveltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes. Dar įdomu, kad gervės vardu kitados galėjo būti vadinamas ir vienas iš pavasario mėnesių, nes jos atvaizdas išdegintas tarp kitų baltiškojo Zodiako ženklų ant reto muziejinio eksponato – medinio apeiginio kaušelio, saugomo Baltarusijos Riaubičių muziejuje. Ar tik nebus iš jo gertas tas pavasarinis mildvynis?

O pavasarį Lietuvoje vykdavusios net trys tradicinės šventės, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti, švelnius žodžius išsakyti. Tai Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės, Pusiaugavėnis, Krykštai), Gegutės šventė, antroji Sekminių diena, vadinama Ryteliu arba rytagonėmis. Tikėta, kad lygiai vidurdienį per Krykštus (Pusiaugavėnį) miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs lazdynas. Tik žydi jis labai trumpai. Kas lazdyno žiedelį spėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Net patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei lazdyno žiedelį pavyktų nemačiom užmesti jai už drabužių. Gegutei pirmą kartą užkukavus, merginos vakaronėje išsirinkdavo sau po tris brolelius. O per Rytelį būdavo žaidžiamos vestuvės, juokais suporavus kaimo jaunimą į jaunųjų palydą.

Jeigu kam atmintyje įsikirto Mildos vardas, tam žinotina, kad gegužės 13-osios ir birželio 7-osios kalendoriaus lapeliuose įrašytas jos vardadienis. Pagal kaimiškąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikia padaryti slapčiomis… Tegu spėlioja, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti, arba visą kaimo jaunimą tekviečia rytdienos vaišių. O tos vaišės kuklios, tačiau linksma ir be gausaus stalo, muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.

Kaip paminėtos datos atsirado mūsų kalendoriuje? Lygiai taip, kaip ir kitos tautiškųjų vardų. Tarpukariu leistuose kalendoriuose, kurie buvo nemokamas laikraščių priedas, tie vardai surašyti lengva žurnalistų ranka. Mildai skiriant pavasarį. Mitologams yra žinomos tik kelių baltiškųjų dievybių švenčių ar pagerbimo dienų datos. Neturime taip pat ir istorinių asmenybių gimimo datų, nes metraštininkai tik nuo Lietuvos krikšto laikų ėmė užrašinėti valdovų įpėdinių gimtadienius.

Nuo praėjusių metų geriausi Lietuvos kino ir televizijos kino kūriniai apdovanojami „Sidabrinės gervės“ skulptūrėlėmis. Už talentą ir meilę kūrybai… 2009 05 13 /18:36/ Libertas Klimka

Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera.

Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose.

Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą – Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių universitetuose, akademinio jaunimo tarpe, o dabar ir vaikai širdelėmis puošiasi. Kitados būta papročio rašyti jausmingus laiškelius išrinktajai, dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai.

Kultūros reiškiniuose taip visados atsitinka su skoliniais. Jie subanalinami, praranda savo giluminę esmę. O išties įdomu, ar lietuviai senovėje savojoje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią patrauklumą, meilę, santykius tarp priešingų lyčių, santuoką? Žinoma, mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys. Ir dangiškoji šeima yra idealusis modelis pasaulietinei. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina, kad nebuvo kitaip ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Populiariojoje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiant būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybos dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore? XIX a. autorius Teodoras Narbutas savo didžiojo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretatorius vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį.

Taigi T. Narbutas rašo, kad Milda – „meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą. Jai buvo skirtas balandžio mėnuo. O tyrimai – tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadinta Alexota.

Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais (Mildawnikas). Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lietuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gėlių, puošnesnių už kitas laukines. Gausybė erškėtrožių, o baltosios pilnavidurės rožės pačios želia brūzgynuose, kur anksčiau turėjo būti sodai, geras žemės derlingumas tai tik patvirtina.

Šiose laimingose Nemuno ir Neries pakrantėse gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės. Jų dainos, beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga. Iš jų ne viena apdainuoja Deivės Mildos grožį. Bet kai kas painioja šią patrauklią dievybę su deive Lietuva.

Esama padavimo, kad Vilniaus Antakalnyje, Gedimino sode, buvusiame dabartinio šv. Petro vienuolyno vietoje, stovėjusi Mildos šventykla arba koplyčia. Buvęs Vilniaus universiteto architektūros profesorius ponas Šulcas tarp mirusio architekto Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą. Atsimenu tik tiek, kad šio padavimo patikimumu neabejota. Remdamasis šio rankraščio aprašymu, dailininkas Petras Rosis nupiešė tą gotiško stiliaus šventyklą (Lietuvių tautos istorija, Mintis, 1998. Vertė Rimantas Jasas).

Kitame knygos skyrelyje T. Narbutas dar rašo apie Kaunį, meilės dievaitį, deivės Mildos sūnų, lietuvių Kupidoną: „Šis nykštukas nuolat gyvena savo motinos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę. Mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku: „Skrido Kaunis iš toli / Kur vasara amžinoji…“

T. Narbuto samprotavimus apie meilės dievaitę 1847 m. veikale „Tikėjimas“ pakartojo populiarusis rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis, dargi susiedamas Mildą su laimės deive Laima.

Taigi T. Narbutas visą istoriją apie meilės dievaitės šventvietę prie Kauno išveda iš antikos deivės vardo sąskambio su priemiesčio Aleksoto vardu. Patį miestą padaro dievaitės sūnumi Kauniu, o iš pirmojo pavasario mėnesio balandžio vardo piešia Mildos oro vežimo įvaizdį. Ir pateiktoji daina tikrai yra ne liaudies, o kokio karčiamos poeto… T. Narbuto žinios apie Mildos šventyklas – iš trečiųjų lūpų. 

Apskritai matosi, kad istorikas pats iki galo neapsisprendė, kuriai dievaitei, Mildai ar Lietuvai, meilės kerus pripažinti. Tikriausiai jam buvo sunku kūniškąją meilę atriboti nuo meilės Tėvynei. Ką   beliko daryti geranoriui lietuvių mitologijos tyrinėtojui (ar greičiau kūrėjui), jeigu kronikos nieko apie meilės dievaitę nesako. Savo tyrinėjimų „baltų siūlų“ pernelyg neslepia nė pats autorius. Tik keista, kad to nemato mūsų laikais propaguojantys Mildos šventę. Tiesą sakant, galima suprasti ir juos: tokio pobūdžio šventė visuomenei reikalinga, o komercinis Valentinas tikrai įsipyko. Pasikartoja pusšimčio metų istorija, kai Balys Sruoga, skatindamas tautiškumą, sukūrė pjesę „Pavasario giesmė“. Pagal jos scenarijų romuviečiai šiandien ir rengia Mildos šventę, išdidžiai vadindami „senoviška“.

Jokie ankstesnieji istoriografiniai mitologijos šaltiniai informacijos apie dievaitę Mildą nepatvirtina. Tada belieka peržvelgti etninės kultūros lobynus: papročius, tikėjimus, dainas. Deja, ir čia Mildos vardo nerasime. Gal tik su juo sietinas balandžio mėnesio vadinimas mildvyniu, sutinkamas prūsiškose kalendose. Ar tai ne sula, svaigaus pavasario gėrimas? Tiesa, esama Merkio intako Mildupio, sruvenančio iš Ašarinio ežero pro Perloją. Tai romantiškos sielos dzūkams suteikė įkvėpimo kurti kunigaikščio Perliaus ir kunigaikštytės Mildos legendą.

Meilės dievaitės „pėdsakų“ reiktų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemos metą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokus, prisidūkus, imdavo žaisti netikras vestuves. Atrodo, kad tai būta savotiško pasiruošimas tikrosioms, bet dabar viskas turi būti juokingai.

Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę”. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį žiužiu ir pliekia per krosnies šonus, kartodamas: „Kepi, kepi gervę!” Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!”. Tas klausia: „Katras katro?” Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji”, jeigu išlaikytų bandymą, mat pirmiausia reikia patikrinti, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna mušti žiužiu. Taip ir visas vestuvinis pulkas suporuojamas. O kas liko vienas, pabus „kunigu”.

Kodėl žaidime „kepama” būtent gervė? Atsakymą rasime žemaitiškose Užgavėnėse: gervė ten – vienas svarbiausių persirengėlių vaikštynių dalyvių. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti mediniu snapu merginas, ypač tas, kurioms jau oi kaip laikas tekėti. Kad neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų”, nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje gervių pulkelis vaikščiodavo netgi visiškai atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų!

Tikroji gervė irgi geba sužadinti jausmus. Kaip būna ilgu, išgirdus rudenį sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus… O pavasarį nustebina gracingieji vestuviniai gervių šokiai. Jokie kiti paukščiai taip nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą. Tai kur kas išraiškingiau nei, pavyzdžiui, burkuojantis ir aplink patelę sparną rėžiantis balandis. Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“.

Taigi aiškėja, kad po gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Tačiau dainose ši prakilni paukštė retai minima. Gal todėl, kad   mitinis personažas turi būti nekasdieniškas, švytėti stebuklingomis spalvomis. Toks yra dainų   povas, žinomas taip pat ir daugelio kaimyninių tautų folklore. Žinia, gal ir lietuvio matytas kada kurio nors dvaro sode. Povas tikrai dažniau minimas jaunimo dainose. Pavyzdžiui, velykinių lalautojų dainoje girdime: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto”. Ir žemaičių vestuvinėje dainoje: „Atliekė povelis į rūtų darželį”.

Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė ar povė. Neveltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes. Dar įdomu, kad gervės vardu kitados galėjo būti vadinamas ir vienas iš pavasario mėnesių, nes jos atvaizdas išdegintas tarp kitų baltiškojo Zodiako ženklų ant reto muziejinio eksponato – medinio apeiginio kaušelio, saugomo Baltarusijos Riaubičių muziejuje. Ar tik nebus iš jo gertas tas pavasarinis mildvynis?

O pavasarį Lietuvoje vykdavusios net trys tradicinės šventės, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti, švelnius žodžius išsakyti. Tai Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės, Pusiaugavėnis, Krykštai), Gegutės šventė, antroji Sekminių diena, vadinama Ryteliu arba rytagonėmis. Tikėta, kad lygiai vidurdienį per Krykštus (Pusiaugavėnį) miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs lazdynas. Tik žydi jis labai trumpai. Kas lazdyno žiedelį spėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Net patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei lazdyno žiedelį pavyktų nemačiom užmesti jai už drabužių. Gegutei pirmą kartą užkukavus, merginos vakaronėje išsirinkdavo sau po tris brolelius. O per Rytelį būdavo žaidžiamos vestuvės, juokais suporavus kaimo jaunimą į jaunųjų palydą.

Jeigu kam atmintyje įsikirto Mildos vardas, tam žinotina, kad gegužės 13-osios ir birželio 7-osios kalendoriaus lapeliuose įrašytas jos vardadienis. Pagal kaimiškąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikia padaryti slapčiomis… Tegu spėlioja, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti, arba visą kaimo jaunimą tekviečia rytdienos vaišių. O tos vaišės kuklios, tačiau linksma ir be gausaus stalo, muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.

Kaip paminėtos datos atsirado mūsų kalendoriuje? Lygiai taip, kaip ir kitos tautiškųjų vardų. Tarpukariu leistuose kalendoriuose, kurie buvo nemokamas laikraščių priedas, tie vardai surašyti lengva žurnalistų ranka. Mildai skiriant pavasarį. Mitologams yra žinomos tik kelių baltiškųjų dievybių švenčių ar pagerbimo dienų datos. Neturime taip pat ir istorinių asmenybių gimimo datų, nes metraštininkai tik nuo Lietuvos krikšto laikų ėmė užrašinėti valdovų įpėdinių gimtadienius.

Nuo praėjusių metų geriausi Lietuvos kino ir televizijos kino kūriniai apdovanojami „Sidabrinės gervės“ skulptūrėlėmis. Už talentą ir meilę kūrybai…

Views All Time
Views All Time
1697
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn