Atsirado norinčiųjų priminti Lietuvai apie skaistybę, todėl išleista iš vokiečių kalbos išversta knygelė apie italų mergaitę Mariją Goreti, tapusią kankine dėl skaistybės ir paskelbta šventąja . Knygelę išvertė Marija Mėlinauskaitė ir Aleksandra Bubelytė (apie jas neseniai „XXI amžiuje“ rašyta), leidimu pasirūpino ses. Benvenuta – Ada Urbonaitė.

Pagyrimo žodis vertėjoms ir leidėjai – jos dirba šiais laikais mažiau įprastą darbą negu daugelis. Daugelis iš mūsų dabar skubame rašyti ir išspausdinti savo knygas, ir jas pardavinėjame. Tokiame fone maloniai keista, kad kažkas dar randa ir už save vertingesnių žmonių, apie kuriuos parašytas knygas reikia platinti. Tie vertingesniais palaikytieji žmonės šiuo atveju yra šventoji Marija Goreti ir knygos apie ją autorius Vincentas Rufas (Vinzenz Ruef).

Aprašyta knygoje šventoji – labai vargingos italų šeimos kaimo mergaitė, 12- os metų, beraštė ir labai tvirto tikėjimo. Tapusi kankine, nes nuodėmės bijojo labiau negu mirties. Ji mirė gindama mergaitės skaistybę. Nepopuliari dorybė šiais laikais?

Dorybės yra visos ir visada populiarios. O priminė knygelė ir apie skaistybę, ir apie tikėjimo tvirtumą. Ir dar priminė, kad labai tvirto tikėjimo žmonės net ir varge gali būti laimingi.

Iškėlė ir klausimų mokantiems klausti – ar reikia būti beraščiams, kad galėtų būti tvirtas tikėjimas, ar jis galimas ir žinių visuomenėje, kokios dabar siekiame? O gal reikia atsisakyti tų žinių, jeigu jos tikėjimą žlugdo, ir taip tapti laimingiems?

Tikrai neigiami atsakymai. Žinome daug mokslo žmonių, taip pat tvirto tikėjimo ir net tikėjimo kankinių. Be abejo, ir laimingų. Tačiau šį kartą mums pristatyta beraštė mergaitė, ir mus domina jos tikėjimo šaltiniai: o gal lėmė tik vienokia informacija? Šeimoje – tikėjimas, bažnyčioje irgi skelbiamas tikėjimas. Kokia aplinka, ar buvo joje ir netikėjimo – knygelėje beveik neparašyta. Tai gal visai nesusidūrė mergaitė su netikėjimu ir galėjo dėl tos priežasties šešėlio abejonės jos gyvenime nebūti? Tad gal būtų mažiau jos nuopelnų.

Su praktišku netikėjimu aplinkoje ji susidūrė – su tikėjimo reikalavimų nepaisymu, ne pagal jį gyvenimu. Yra papasakota, kad kaip tik iš bendraamžių ji išgirdo neskaisčių kalbų, ir tuoj motinos paklausė, kodėl taip yra. Motina maždaug taip atsakė: „Negirdėk ir nekartok“, ir klusniai mergaitei to užteko. Teko ne tik kalbų nekartoti, bet ir veiksmui priešintis.

Ar buvo aplinkoje netikėjimo protu, knygelėje nerašoma. Galėtume įsivaizduoti, kad nebuvo. Buvo tik trūkumas valios pastangų tikėjimu gyventi. Šituo Marija Goreti iš savo aplinkos didvyriškai išsiskyrė – visa valia ir visa širdimi parodė ištikimybę.

Bet kuri nuodėmė yra neištikimybė. Bet kuri yra išdavystė – taip išduodama tikroji meilė. Dievas yra pirmoji meilė kiekvieno kūrinio – ir žmogaus. Jis pirmas mus, savo kūrinius, pamilo, ir be Jo meilės visai nebūtume. Ir sukurti, ir atpirkti, ir palaikomi buvime tuo, kad Dievas mus myli. Ir kai bijome nuodėmės – būname Jam ištikimi. Ir tai yra skaistybė plačiausia prasme, kada visokios bijome nuodėmės.

Beraštė mergaitė kalba žinių visuomenei. Beraštė ne dėl savo kaltės: ir ji norėjo žinių, o noras yra turėjimas. Mums reikia iš jos mokytis – trokšti ištikimybės Dievui, prašyti jos – šventosios – pagalbos ir gal turėsime ne tik žinių, bet ir daugeliui trūkstamą ištikimybę. Ir knygelę apie tą mažą šventąją perskaityti reikia – bus daug minčių apie laimę ir skaistybę. O Visų Šventųjų dienomis, žinojimu praturtėję, šauksimės ir dar vienos šventosios.

Knygelė jau parduodama daugelyje katalikiškų knygynų.

Views All Time
Views All Time
2548
Views Today
Views Today
1
0 0