Amžiaus skirtumas – nuosprendis porai?
Seksualinė revoliucija, naujausi grožio puoselėjimo išradimai, galimybė prasitęsti jaunystę jei ne stebuklingais preparatais, tai bent skalpeliu ar lazeriu, ir dar dievai žino kas, santykius tarp dviejų žmonių vis dažniau paverčia žaidimu. Patyrusi, bet nenusakomo amžiaus ponia žaviai šypsosi šalia viena ar dviem dešimtimis jaunesnio jaunuolio. Žavus, savimi pasitikintis vyriškis glaudžia kone dvigubai jaunesnę, na, arba gerokai jaunesnę gražuolę, tvirtindamas, kad tik dabar suprato, kas yra meilė, ir iš tiesų subrendo šeimai.
Ne, nenaujas reiškinys, bet, sutikite – vis labiau įsigalintis ir jau mažai ką stebinantis, jei metų skirtumas neviršija dviejų dešimčių. Tokias poras – tarsi mados etaloną – noriai fotografuoja žurnalai ir rodo pramoginės laidos.
Tie, kas gyvena su bendraamžiais, visose viešose interneto pasisakymų vietose drąsiai rėžteli nuosprendį: jei su vyresniu gyvena jauna mergina, ji arba barakuda, arba psichologinę traumą patyrusi vargšelė, vyrukuose ieškanti ne lygiaverčio partnerio, bet „tėčio“: užtarėjo, globėjo ir t.t. Jei su vyresne moterimi prisipažįsta gyvenantis vyrukas – tokiems žinovams irgi viskas aišku – arba nuo senatvės besiginanti dama berniuką suviliojo pinigais, arba patirtimi lovoje, o greičiausiai ir tuo, ir anuo.
Dar kartais sakoma, kad su tokiomis, vyresnėmis partnerėmis linkę susidėti lepšiai – dėmesio iš bendraamžių nesulaukiantys, nedrąsūs, paklusnūs jaunuoliai. Abiem atvejais, neva, jaunoji poros dalis tampa vyresnės „vėliava“ – ant kurios didelėmis raidėmis užrašyta „aš jaunas/a, pajėgus/i, gražus/i“. Tik ar iš tiesų santykiai su gerokai jaunesniu – bilietas į prailgintą jaunystę, o vyresnis partneris – garantuota užuovėja ir stabilumas?
Visų pirma, reiktų susitarti, kas yra „didelis“ amžiaus skirtumas. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktoriaus, psichiatro Dainiaus Stasiūno teigimu, tai galėtų būti poros, kuriose amžiaus skirtumas viršija 10 metų. Tiesa, teorinėje literatūroje aptinkamas dar mažesnis skaičius – 7. Mat, pasak psichologų, būtent kas septynerius metus keičiasi žmogaus vertybės – kuo daugiau „septynetų“ skiria poroje vyrą ir moterį, tuo didesnė tikimybė, kad aistrai prigesus, susikalbėti ar rasti bendrų pomėgių jiems bus sunkiau.
Įdomus faktas – nors mėgstame girtis esantys demokratiški, vyrų ir moterų vaidmenį nevienodo amžiaus porose vertiname skirtingai. Taigi, jei pusamžis vyrukas susižvejoja jaunesnę damą – jis tradiciškai laikomas išdykusiu šaunuoliu.
Psichiatras D. Stasiūnas pabrėžia, kad jauną žmoną aplinkiniai dažniausiai vertina kaip vyro statuso dalį. Tačiau vertindama šios poros moterį, visuomenė linkusi remtis į archajiškus, tradicinius archetipus – tokios merginos gailima („ištekėjo už senio“) arba ji smerkiama („išskyrė šeimą“ ar „ištekėjo už pinigų“).
Tokį patį požiūrį rodo ir prancūzų patarlė, bylojanti, kad moteriai yra tiek metų, kiek metų jos vyrui. Tradicinė psichologija tokiu atveju spėja, jog merginos tėvas buvo labai griežtas arba atvirkščiai – tiek jai artimas ir užimantis vaikystėje tokią didelę jos gyvenimo dalį, kad vėliau ji visus jaunuolius lygina su tėčiu, ieško į jį panašaus.
Rodos, viskas taip paprasta – rinkis tą, kuris vyresnis ar jaunesnis už tave ne daugiau nei dešimčia, dar geriau – septyneriais metais, ir viskas bus puiku! Ir aplinkiniai liežuviais neplaks, ir santuoka bus tvirta. Tačiau teisuoliai kartais pamiršta esminį dalyką – mes ne visada renkamės.
Jei tikrai galėtume rinktis iš viso pasaulio moterų ir vyrų, tuomet diskusijos, ar verta tekėti už vyresnio, ar dera gyventi su gerokai jaunesniu – būtų pagrįstos. Realybė yra kitokia: dalies potencialių partnerių nesutiksime, nes jie gyvena kitur. Dalis mums patinkančių niekada į mus nė neatsisuks. Dalis patinkančių bus sutikta ne laiku, ir ne vietoje. Dalis bus vedę, ištekėjusios, gėjai, impotentai ar tiesiog bus ne nuotaikoje, kai mūsų keliai susikirs.
Didžiąją laiko dalį praleidžiame tam tikrame gyvenimo aplinkybių nulemtame sociume, iš kurio, greičiausiai, ir rinksimės gyvenimo partnerį. Bandau pasakyti, kad tie, kas mano, jog žmogus tikrai renkasi – tikrąja to žodžio prasme, nebūtinai yra teisūs. O kur dar lemtis? Atsitiktinumai? Emocijų impulsai?
Ir nebūtinai pora, kurioje amžiaus skirtumas didesnis, nei pataria psichologai, yra pasmerkta nykiam ir trumpalaikiam bendravimui. Vis dėlto, pasak D. Stasiūno, į santykius su gerokai vyresniu vyru einanti moteris turi pasvarstyti, kas iš tiesų juos sieja, ar ji yra pasirengusi priimti partnerio senatvę, o gal (jei paisyti statistinių gyvenimo trukmės vidurkių) net anksti tapti našle?
Tikėtina, kad jaunesniam partneriui dar trokštant judėti ir pažinti, vyresniam dažniau norėsis pabūti ramiai, pabėgti nuo šurmulio. Tačiau yra ir privalumų. Santykiai su vyresniu partneriu daug saugesni. Jie daug rečiau inicijuoja skyrybas, labiau vertina tai, ką turi, nes gali palyginti su ankstesnėmis patirtimis.
Be to, daugelis apklaustų vyrų, kaip teigia psichologai, prisipažino, kad iš tiesų pasirengę tėvystei pasijuto tik artėdami prie keturiasdešimtmečio. Mamos dažnai žavisi tokiais brandžiais „jaunais“ tėčiais – jie mielai lieka vieni su vaikais, yra daug kantresni ir pakantesni mažųjų išdaigoms, be to, turi jiems ką pasakyti, o svarbiausia – randa tam laiko. Visgi bendraamžių pora, pasak psichologų turi daugiau prielaidų būti artima, nes visus brendimo etapus praeina kartu.
Taigi, viskas lyg ir aišku, tačiau grįžtame į status quo. Ką daryti, jei pamilsti daug vyresnį ar jaunesnį? Ryžtis tokiems santykiams ar bėgti neatsigręžiant? Išeitis čia viena. Elgtis nuoširdžiai. Jei du žmones jungia ne tik aistra, bet ir nuoširdi draugystė, ne tik pinigai, bet ir bendri tikslai, metai netenka savo reikšmės, o poros širdys prisipildo tikros laimės.
