Ir vėl aš traukinyje ir vėl maršrutas Klaipėda-Šiauliai. Baisiausia ne tai, kad ilgas velniškai atstumas, liūdniausia tai, kad palikau tave stovintį stotyje vieną ir, kad pati važiuoju viena (kodėl tu negalėjai važiuoti kartu). Traukinyje žmonių be galo daug, o taip norisi pabūti vienai. Bandau prisiminti kiekvieną akimirką praleista su tavimi. Pažystu tave beveik trejus metus, bet tos dvi praleistos dienos su tavimi buvo įspūdingiausios. Žinau, kad ir tau ir man vis darosi sunkiau išsiskirti. Po kiekvienos dienos praleistos kartu pora dienų mes tarsi pykstame vienas ant kito, kad reikia išsiskirti… Galbūt mes sulauksime tos akimirkos, kai galėsime amžinai būti kartu… Kiekvieną naktį užmiegu prisimindama tą vaikiškai šiltą tavo žvilgsni prieš trejus metus, o dabar kai pažvelgiu į tavo akutes matau kaitinantį, aistringą žvilgsnį, kuriam negaliu atsispirti. Tu pasikeitei per tuos trejus metus ir kiekvienas mūsų išsiskyrimas įnešdavo sumaišties, pasikeitimų. Ištvėriau visas tavo keliones po platųjį pasaulį ir kaskart vis labiau tavęs laukdavau, iš pradžių tu nepasitikėdavai, bet kai tau įrodžiau, kad tik tave myliu, kad tik tu gali būti mano gyvenimo dalimi…

Gyvenime kaip sakoma: kiekvieną gražią akimirką nustelbia blogi žodžiai. Taip nutiko ir mums. Tu vis labiau nepasitikėjai manimi. O aš vyliausi, kad tavo išvykimas pakeis tave, kad tu suprasi išvažiavęs ką praradai. Vyliausi, kad tu pasikeitei, bet ne. Kai grįžęs paprašei, kad atvažiuočiau, širdis džiaugėsi ir vylėsi galbūt tu supratai ką aš tau jaučiu. Dvi dienas mes leidome puikiai, net akimirkos nebuvome namie…

Atsiuntė: Nežinomas autorius

Views All Time
Views All Time
1243
Views Today
Views Today
1
0 0