Didžiausia laimė visiems tėvams – auginti sveiką vaiką. Tačiau vargu ar rastume nors vieną šeimą, kuri nebūtų susidūrusi su vaiko negalavimais: didesniais ar mažesniais. Natūralu, kad net menkiausia sloga, jeigu ja suserga kūdikis, sukelia rūpesčių mamai. Ką jau besakyti apie karščiavimą, vėmimą ar kaulų lūžius – tai stresas tiek vaikui, tiek tėveliams. Taigi, viena aišku – liga yra fizinis ir psichologinis diskomfortas. Tačiau visi žino posakį “Dvi medalio pusės”. Pamėginkime pažvelgti į ligą iš dviejų pusių.

Tikiuosi, kad dabar jau visi vaikų gydytojai, konsultuodami ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvelius, ramina juos ir paaiškina, kodėl mažiukai palyginus dažnai serga. Juk, susidūrus su išorinio pasaulio mikroorganizmais: virusais, bakterijomis, vaiko imuninė sistema reaguoja apsauginėmis reakcijomis – sloga, kosuliu, karščiavimu. Tokiu būdu organizmas susipažįsta su ligų sukėlėjais, ir kitą kartą su jais susidūręs iš karto gamina antikūnius, kurie efektyviai saugo ir neleidžia pasireikšti ligai. Taigi, šiuo atveju, tiek tėvų, tiek gydytojų pagrindinė užduotis gerai slaugyti vaiką, sureguliuoti rėžimą, mitybą, taip padedant vaiko organizmui pačiam kovoti su ligų sukėlėjais ir “treniruoti” savo imunitetą. Kartais, kai liga akivaizdžiai stipresnė už vaiką, prireikia medikamentų, kurie padėtų nusverti svarstyklių lėkštelę vaiko naudai.

Dabar kita medalio pusė. Visi seniai pastebėjome, kad mažiesiems pradėjus lankyti darželį, slogos beveik nesibaigia, o kartais pereina į užsitęsusį kosėjimą ar dažnus karščiavimus. Ne paslaptis, kad gerą darbą turinti mama negali taip dažnai naudotis nedarbingumo lapeliais, ir nusprendžia, vardan karjeros, dalį savo atlyginimo paaukoti auklei, kuri prižiūrėtų vaiką namuose. Taip, tai tas adaptacijos periodas, kai vaikas susitinka daug daugiau ir įvairesnių mikroorganizmų, ligų sukėlėjų, nei augdamas namuose, įprastoje aplinkoje. Teoriškai, jis trunka 5-6 mėn., o praktiškai kiekvienam vaikui individualiai. Paklausite, kodėl ne visiems vienodai? Ogi todėl, kad kiekvieno mažylio skirtingos ne tik imuninės sistemos, bet ir nervų sistemos, temperamentai, charakteriai, psichologinis atsparumas, kurie ir sąlygoja adaptacijos eigą bei rezultatus. Štai čia prasideda tie ligų “užkulisiai”, kurie priverčia susimąstyti – kas pirmesnis: stresas dėl atsiskyrimo su mama, nepasitikėjimas ir nerimas bendraujant su nauju žmogumi – auklėtoja, triukšmas ir nuovargis dideliame kitų vaikų būryje ar, vis tik mikrobai ir virusai, negailestingai puolantys mamos paliktą darželyje vaiką.

Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą nepavyktų, kadangi čia dalyvauja visa eilė aplinkybių. Mano nuomone, svarbiausios yra šios: mamos nusiteikimas darželio atžvilgiu ir pasiryžimas pačiai “atsiskirti” nuo vaiko (tai sąlygoja vaiko saugumo jausmą), grupės mikroklimatas ir auklėtojos asmenybė bei šeimos gyvenimo būdas ir įpročiai, sąlygojantys vaiko grūdinimosi galimybes bei savarankiškumo ugdymą.

Norėčiau papasakoti dažnokai pasitaikantį pokalbį ryte, pusryčiaujant:

-Mamyte, man labai skauda pilvuką…

?…- mama pasimetusi galvoja, ką vakar vakare davė vakarienei, gal kokį sugedusį maistą, tuo pat metu bando prisiminti vaistus nuo pilvo skausmo.

-Tu paskambink į darbą ir pasakyk, kad neateisi, nes aš negaliu eiti į darželį.

Kažkas panašaus yra ir jums nutikę, ar ne? Ką darėte?

Šios istorijos pabaigų gali būti keletas: kažkokios infekcinės ligos pradžia, apsinuodijimas maistu, netgi kažkokio ilgai besitęsiančio vaiko gyvenime streso sukeltas virškinimo sutrikimas, kurį taip pat reikia gydyti. Bet yra dar viena galimybė – vaikas dėl kažkokių priežasčių nenori eiti į darželį. Todėl, paklauskime tiesiai šviesiai: ar tau skauda pilvuką todėl, kad tu šiandien nenori eiti į darželį? Neabejokite, 4-5-mečiai nemeluos, į tiesų klausimą gausite tiesų atsakymą: -Taip, nes vakar susipykau su draugu, arba su manim niekas nežaidžia…ir t.t. Uždaresnis vaikas tik linktels galva, tačiau vertėtų pamėginti jo išsiklausinėti priežastis, nes jam tikrai kiek palengvėtų pasisakius ir sulaukus užuojautos ir supratimo. Paprastai, po tokio pokalbio, pilvo skausmai sumažėja ar net praeina ir.. mamos karjera išgelbėta!

Kodėl vaikai pasikviečia ligą, tarsi geriausią draugą, sau į pagalbą, sprendžiant savo emocines problemas? Juos to išmokė jų gyvenimiška patirtis. Geriau pagalvojus, kuri gi mama ar netgi griežtas tėtis barė savo vaiką, kai šis sirgo?.. Atvirkščiai, rūpinosi, labiau mylėjo, buvo šalia. Štai! Argi liga gali būti priešas? Juo labiau, kai šiais laikais vaistai labai skanūs, lovoje gulėti neliepiama, tad kodėl gi nesusirgus, kai liūdna ar neramu širdelėje?

Mes, suaugusieji, pasižiūrėkime į save – argi po nemalonaus pokalbio su viršininku, kuris baigėsi atlyginimo sumažinimu, vakare negėrėme vaistų nuo nepakeliamo galvos skausmo? O prieš metinę darbo ataskaitą, būsimą pranešimą dideliai auditorijai ar vairavimo egzaminą nesutriko virškinimas (vieniems tai pasireiškė skausmu “duobutėje”, kitiems viduriavimu ar vėmimu)? Ar neteko kreiptis pas kardiologą dėl širdies ritmo sutrikimo po to, kai kaimynai iš viršaus užpylė jūsų ką tik suremontuotą butą vandeniu, o vyras su neapdraustu automobiliu pateko į avariją?

Kodėl gi, kai vaikui skauda galvą, pilvą, širdelę ar netgi kojų sąnarius, ilgai negalvodami tempiame jį pas gydytojus, guldome į ligoninę, atliekame įvairiausius tyrimus, prieš tai net nepasiteiravę: “Kas tau šiuo metu nesiseka? Gal tu nerimauji dėl ko nors? Ar nieko nebijai man pasakyti?” Tokie klausimai tikrai nepablogins vaiko būklės, tačiau neretu atveju gali padėti geriau suprasti savo vaiką, artimiau pasikalbėti, sumažinti jo skausmą, pabūti jo draugu, kad nereikėtų vaikui į pagalbą kviestis ligos…

Konsultuodama įvairiuose vaikų klinikos skyriuose, sužinojau daugybę priežasčių ir aplinkybių, kurios gali sąlygoti vaikų fizinius susirgimus. Laimei, laiku išsiaiškinus ir geranoriškai bendradarbiaujant tėveliams, visada pavyksta sustabdyti ligą ir neleisti jai susidraugauti su vaiku ilgesniam laikui. Mokslininkai yra įrodę, kad daugelis somatinėse klinikose dažnai besigydančių suaugusiųjų pacientų vaikystėje susilaukdavo iš tėvų ypatingo dėmesio tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Todėl, jie net ir užaugę, siekdami tokio paties dėmesio iš savo aplinkos, nesąmoningai yra nusprendę sirgti ir toliau.

Ar žinote liaudies posakį: “Visos ligos nuo nervų”? Kaip jau anksčiau minėjau, pirmiausiai atsigręžkime į save. Kada greičiau susergame infekcinėmis ligomis? Tikrai ne per atostogas, ir ne tada, kai ruošiamės tuoktis ir esame įsimylėję – tada net visi aplink esantys gali sirgti, mes neužsikrėsime… Tačiau, jeigu dirbame dviejuose darbuose, namuose kartu gyvena nuolat viskuo nepatenkinta uošvė, sūnus jau antrą kartą šį mėnesį mokykloje pametė sportinę aprangą – tada menkiausia sloga pereina į ilgai besitęsiantį bronchitą (nes gydytis namuose nėra laiko, o antibiotikus išgeriame per pietų pertrauką, jeigu prisimename), kol galų gale su plaučių uždegimu tenka pagulėti ligoninėje.

Vaikai į gyvenimą reaguoja tokiu pat būdu: būna linksmi ir sveiki arba nelaimingi ir dažnai sergantys. Pavyzdžiui, pirmus metus labai geroje, prestižinėje mokykloje besimokanti penktokė, nuolat skundžiasi pykinimu, rytais negali net kąsnio nuryti, pavalgiusi pietus išvemia, o vakare, paruošus pamokas, labai įskausta galvą, užmigti sunku, miegas negilus, nepilnavertis. Po savaitės tokių kančių ji paguldoma į ligoninę, kur per keletą dienų visi simptomai stipriai sumažėja, o savaitės pabaigoje – visai išnyksta. Atlikti tyrimai jokių organinių pokyčių neparodo, tačiau teigiamas ligoninės poveikis, globa ir rūpestis akivaizdūs. Tačiau, kai mergaitei pranešama džiugi naujiena apie išrašymą į namus, išvakarėse skausmai vėl atsinaujina, netgi pakyla temperatūra… liga vėl šalia. Kas gi tai? Atsakymas labai paprastas – organizmas ginasi nuo kažkokių sunkesnių išbandymų, nei fizinis skausmas ar karščiavimas. Šiuo atveju tai buvo neatlaikoma konkurencija klasėje, siekimas bet kokia kaina pateisinti tėvų lūkesčius ir būti geriausia mokine, persimokymas, poilsio rėžimo nebuvimas ir visa eilė kitų neigiamų emocijų, susijusių su naujokės statusu klasėje. Reakcija audringa, gąsdinanti, tačiau apsauginė – nes tik taip galima išvengti visiško išsekimo ir mirties. Taip kūnas mus įspėja, kad pavojus gresia protui, psichikai, jausmams. Taigi, liga – kas ji: draugas ar priešas?

Views All Time
Views All Time
3036
Views Today
Views Today
1
0 0