Visi vaikai yra unikalios ir nepakartojamos asmenybės.

Vaikų darželyje, grupės veikla, kurioje dalyvauja vaikai, skiriama asmenybės tobulėjimui bei plėtotei. Joje ugdosi saviraiška, vaikai atsiskleidžia kaip kūrybiškos asmenybės. Vaikų darželis lyg antrieji namai, kuriuose mažieji žmogučiai praleidžia ištisas dienas. Čia vaikai mokosi skirti kas yra gera ir kas bloga, čia jie ugdosi, žaidžia, ilsisi, gyvena dideliame triukšmingame kolektyve.

Darželyje vyksta įvairi veikla, užsiėmimai, tačiau vaikams greitai viskas nusibosta, jie nenustygsta, nori vis naujos veiklos. Vaidyba, įvairios lėlės geriausias ir veiksmingiausias būdas, priemonė sudominti vaikus, patraukti jų dėmesį. Vaikams patinka, kai jų grupėje svečiuojasi pamėgtų pasakų herojai (kiškis-piškis, meškiukas-rudnosiukas, katinėlis-rainakėlis…), lėlės, mėgstamiausi žaislai.

Menas turi didžiulį poveikį auklėjant žmogų. Vaidyba – viena iš meno formų, padedančių atsiskleisti vaiko saviraiškai, kūrybiškumui, fantazijai, vaizduotei. Ši veikla vaikams suteikia daug teigiamų emocijų.

Pasak docentės, daktarės, teatro meno metodininkės Vidos Kazragytės, yra trys artimiausios vaidybos vystymosi zonos. Pirmojoje artimiausioje vaidybos vystymosi zonoje ugdomoji situacija maksimaliai priartinama prie vaikams pažįstamos žaidybinės situacijos. Šioje situacijoje vaikai ir auklėtoja yra išsidėstę šalia vienas kito: sustoję ar sutūpę rateliu, išsirikiavę linija, susėdę už stalo. Vaidinama trumpai ir paeiliui, dėl to vaikai jaučiasi saugiai, greičiau ir lengviau pasiekia gerą kūrybinę savijautą. Auklėtoja, tarsi patyręs scenos partneris, sako vieną-du sakinius, nusakančius žaidybinio pobūdžio aplinkybes: pvz.: žiūrėkite – žuvytė plaukia- pabandykime ją sugauti…; ruošiamės eiti į pokylį, ten bus karalius ir karalienė…; iš krepšelio išriedėjo žirniai…; mes visi varlės – matau ateina gandras. Stebime vaikų reakciją, mimiką…

Visi šie žaidybinio pobūdžio veiksmai tetrunka vos kelias dešimtis sekundžių. Po to, kai auklėtoja pirmoji suvaidina scenelę, vaikai taip pat įsitraukia į šį žaidimą-vaidinimą, prasmingai naudodami gestus ir kalbą. Vaikai įgyja reikalingų žinių ir supratimą ,,kaip“ vaidinti tokiose žaidybinėse situacijose ir tampa visaverčiais pedagogės partneriais.

Antroje artimiausioje vaidybos vystymosi zonoje vaidinti teikiamas trumpas, tačiau išbaigtą scenelę vaizduojantis literatūrinis tekstas. Scenoje naudojame dekoracijas, puošybos elementus. Vaikams vaidinti teikiami įvairaus stiliaus literatūriniai tekstai: žaidybiniai, poetiniai, dramatiniai, psichologiniai-realistiniai su žaidimo elementais. Pagrindinė trumpų literatūrinių tekstų ar pasakaičių paskirtis – nusakyti vaidinančiam vaikui veikėjo aplinkybes: koks jis yra, (kaip juda, kalba, ką mėgsta, tai yra kokie jo tipiški bruožai), kokiomis sąlygomis gyvena (name, tarp žaislų ar miške), su kuo susitinka (ką pamato, išgirsta, palyti, užuodžia), kaip vertina situaciją, į kurią patenka, ko trokšta, ką veikia, kas atsitinka. Auklėtoja ir kiti vaikai užima žiūrovų vietas, o į sceną išeina 1-2 vaikai. Ilgainiui vaikai ima suprasti ,,kaip“‚ vaidinama plėtojant siužetą, be to, jie geriau valdo vaidybos procesus.

Trečioje artimiausioje vaidybos vystymosi zonoje vaidinti galime imti nedidelės apimties scenarijus, sudarytus iš kelių trumpų vaidybinių scenelių. Vaidybinės raiškos niuansus ir papildomus veiksmus vaikai suimprovizuoja paties pasirodymo žiūrovams metu. Vaikų vaidybinės raiškos priemones priimame tokias, kokios gimsta, todėl prieš pasirodymą (net darželio salėje) specialiai ‚,nedailiname“. Kad ir kiek dėtume pastangų ir ugdytume vaikus vaidybinio meno, žiūrovams salėje sėkmingai vaidinti gali tik apie 50 procentų 6–7 metų vaikų. Kitai daliai šio amžiaus vaikų yra palankesnė geriau pažįstama grupės aplinka.

Prieš vaikams pradedant vaidinti, pedagogas pateikia (paseka) trumpą grožinę pasakaitę, kurią vaikai toliau laisvai interpretuoja ir perteikia vaidmens raiškos priemonėmis. Būdinga, kad vaikai ne tik savaip kuria vaidmenį, bet ir atitinkamai pakreipia bei pritaiko duotą siužetą. Vaikams tai pavyksta labai kūrybingai. Galime sakyti, kad pasakaitės tekstas – tik pradinis akstinas tam, ką kūrybiškai bendradarbiaudami sukuria vaikai. Vaikai vaidina ne ištisai, o pasakydami po trumpą frazę ar sakinį, todėl turi laiko pailsėti, kita vertus, po valandėlės vėl vaidina, turi daug progų parodyti savo kūrybiškumą ir, jei kas nepasisekė, pasitaisyti. Kūrybiškumas yra neatskiriama tokios improvizacijos savybė. Kai vaikai mąsto apie įsivaizduojamus dalykus, jie tuo pačiu atranda ir individualias, šiek tiek kitokias nei kitų bendraamžių raiškos priemones.

Vaidinti tinka pasakaitės, kuriose nedaug veikėjų, o veiksmas paprastas, suprantamas vaikams. Vaidiname tokius kūrinėlius, kaip Just. Marcinkevičiaus ,,Voro vestuvės“, Š. Pero ,,Raudonkepuraitė“, anglų liaudies pasaka ,,Trys paršiukai“, K. Kubilinsko ,,Agė Melagė“, lietuvių liaudies pasakas ,,Katinėlis ir gaidelis“, ,,Vištytė ir gaidelis“, rusų liaudies pasaką ,,Lapė, kiškis ir gaidys“, Vaivos Schoroškienės knygelę ,,Kuriame pasaką“, kurioje daug gražių, trumpų kūrinėlių.
Vaidindami vaikai ne tik atskleidžia vaidybos gebėjimus, bet jie įgyja tautinės kultūros pradmenis, lavina bendravimo ir socialinius įgūdžius. Vaidybos procesas glaudžiai susijęs su kita ugdomąja veikla:

  • muzikine – kuri praturtina meninę vaidybą ir vaidmeninius žaidimus dainelėmis, muzikos instrumentų panaudojimu;
  • gimtosios kalbos ugdymu – turtina žodyną, lavina kalbą, moko vaikus rišliai pasakoti, pritaikyti intonaciją, domėtis knygomis;
  • gamtos pažinimu – lėlės daromos iš įvairių gamtos gėrybių: konkorėžių, gilių, šiaudų, varpų, džiovintų augalų, akmenėlių, medienos gabalėlių, daržovių. Vaidindami pasakas susipažįsta su įvairiais gyvūnais, jų gyvenimo sąlygomis;
  • menine veikla – vaikai patys kuria, gamina, gražina, tobulina vaidybos atributus;
  • matematinių vaizdinių formavimu – išsiaiškina elementarias matematines sąvokas (platus, siauras, aukštas, žemas, sunkus, lengvas), įsidėmi skaičius, suvokia seką, pasikartojimą.

Kasdienėje veikloje vaikai patys sugalvoja ir atranda kuo persirengti, kaip pasipuošti. Persirengę ima tuoj improvizuoti, mėgdžioti įsivaizduojamų personažų eiseną, balsus. Jie lengvai tampa pasakų veikėjais: – kiškučiu, raudonkepuraite, lapute, meškučiu, gaideliu…
Vaikų vaidybiniams gebėjimams atsiskleisti padeda teatrinės lėlės. Lėlė – žaidimų draugė. Susitapatinęs su lėle vaikas gali daug iš jos pasimokyti. Vaiko atvirumas, tikėjimas pasaka sukuria stebuklą, vadinamą lėlių teatru.

Savo darbe mes naudojame:

  • vaikų pieštas, spalvintas, kirptas, išlankstytas lėles;
  • stalo teatrui naudojame iš siūlų pagamintas lėles, iš kartono gamintas plokščias lėles;
  • magnetinėje lentoje lipdome magnetinius paveikslėlius, kuriuos gaminame pačios ar kartu su vaikais;
  • vaidiname su pirštininėmis, lazdelinėmis, siūtomis, siuvinėtomis, aplikuotomis lėlėmis ar karūnėlėmis.
  • grupėje, teatro kampelyje, turime lagaminą, kuriame sudėti persirengimams skirti rūbai.

Lėle tampa ir buitiniai daiktai, esantys šalia mūsų: šaukštai, šepečiai, plastikiniai buteliukai, siūlų kamuoliukas, pieštukas, net medžiagos skepetaitė gali pavirsti į bet kokį stebuklingą daiktą.
Mažų vaikų sukurti vaidmenys ir vaidinimai išoriškai mažai teprimena tikrą teatrą, kokį mes, suaugusieji, įpratę matyti. Tačiau turėtume drąsiau pripažinti vaikiškąją vaidybą, kaip pripažįstame vaikų dailę, kuri taip pat skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikų vaidyba, suprantama kaip kūryba, parodo, ar vaikai geba save valdyti tam tikroje situacijoje ir panaudoti savo mintis, savo emocijas kaip medžiagą, o savo judesius, elgesį, žodžius, balso intonacijas – kaip priemones bendrauti. Tai, pagal amerikiečių psichologą Hovardą Gardnerį, rodo bendruosius intelektinius gebėjimus. Jie gali būti panaudojami daugelyje kontekstų – ne tik scenoje, bet ir kasdieninėse situacijose, kai atliekami socialiniai vaidmenys: draugo, partnerio, dukters ar sūnaus. Tai gi vaidindami vaikai ruošiasi gyventi visuomenėje.
Vaidybinė veikla padeda tenkinti mažųjų saviraiškos poreikį, atrasti save, tapti laisvesniam, savarankiškesniam, tobulinti kūrybinius ir socialinius gebėjimus, ugdytis pasitikėjimą ir teigiamą savęs vertinimą. Pasirodydami žiūrovams, vaikai pratinasi laisvai ir kūrybingai bendrauti viešose situacijose, pajaučia meninės komunikacijos grožį bei teikiamą malonumą. Visa tai padeda ugdytis vaiko asmenybei. Teatro žaidimuose mielai dalyvauja kiekvienas vaikas, tapdamas artistu ar vaidinimo žiūrovu.

Pranešimą parengė:
Panevėžio rajono Pažagienių darželio-mokyklos vyresn. auklėtoja.

Literatūra
1. V. Kazragytė ,,Priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymas“ 2008 m.
2. V. Kazragytė, K. Stankevičienė ,,Penkerių-septynerių metų vaikų vaidyba kaip kūrybos procesas“ 2011 m.
3. O. Monkevičienė. Vėrinėlis. Vaikų darželio programa. Vilnius, Leidybos centras, 1997 m.

Views All Time
Views All Time
71187
Views Today
Views Today
2
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn