Palangos sanatorijoje toks jaunas stalius iš provincijos, beje, viengungis, mėgino su manim flirtuoti. Mielai atsiliepiau – o ką dar veikti kurorte lietui lyjant po perlinių vonių? Be to, smagu, kai trečdaliu jaunesnis vyras pasirenka tave sanatorinės konkurencijos sąlygomis. Kai Vytas (toks jo vardas) sužinojo, kad esu iš sostinės, keistai apsidžiaugė:

– Tai gal matei Mildažytę?

– Mačiau, o kas?

– Gyvą? – jis regimai pagyvėjo.

– Kokią gi dar?

– Kaip ji atrodo? Kaip televizoriuje?

– Kaip Mildažytė, – ėmiau nebesu­prasti mūsų flirto esmės. – Visai nepasipūtusi, nors ir putli…

– Tai jūs ir šnekėjotės?! – Vytas net pašoko nuo sofos.

– O ką?

– Man Mildažytė smarkiai patinka, – prisipažino mano kavalierius.

Iš mano tono galėjai klaidingai supras­ti, kad aš pavydžiu Mildažytei. Bet kuriai patiktų, jei jos kavalierius prisipažintų mylįs kitą damą?

– Ne tik šnekėjomės… Pobūvyje ji padovanojo man kelnaites, kurias išlošė loterijoje, – kažkodėl užsiminiau. – Tokias raudonas, nėriniuotas… (Ir iš kur moterys turi tiek sadizmo?)

Mūsų flirtas akivaizdžiai buksavo, atsirėmęs į galingą Mildažytės aurą.

Vytas tvirtino man, kad gyvenimas provincijoje nykus ir tuščias, o be televizoriaus būtų dar ir beprasmiškas. O štai sostinėje, kur gatvėmis vaikšto gyvos žvaigždės, kur „Maximoje“ gali susidurti su žvaigžde kaktomuša… Iš paplūdimio Vytas kartais grįždavo labai pakilus – ir tuomet pasakojo, kad pro jį praėjo gyvas Povilaitis, kartą jam pasisekė išvysti jūroje besimaudančią ar Mainelytę, ar Mažutytę… Išaiškėjo, kad Vytas vis dar negali pasirinkti – Nomeda (Marčėnaitė), Gražina (Sviderskytė) ar Edita?

– Vis dėlto Nomedos per dideli dantys, – rinkosi Vytas (Raudonkepurės apdairumas!). – O Gražina – graži, bet per daug protinga… (protingo vyro atsargumas).

– O Edita turi stambų vyrą, – įspėjau Vytą. – Negi Ariogaloje nėra moters, kur tau patiktų?

Atsisveikindama su Vytu draugiškai palinkėjau jam laimingai vesti paprastą merginą ir pasveikti, nors pati, tiesą sakant, tuo abejojau. Manau, kad viengungis stalius serga žvaigždžių liga, nors sanatorijoje gydėsi osteochondrozę. Žvaigždžių liga (toliau vadinsiu ją ŽvL) yra rimčiau – perlinės vonios, masažas ir net kurortinė meilė čia nepadės. Mat šiuo atveju pažeidžiamos galvos smegenys, o šios, kaip žinia, beveik neatsinaujina.

Manote, kad ŽvL serga tiktai Holivudo žvaigždės ar vietinės TV žvaigždutės? Anaiptol – ji pakerta ir paprastus mirtinguosius, tik pasireiškia kiek kitaip. Apakinta nuosavo spindesio, „žvaigždė“ pasikelia ir išties sužvaigždėja. O eilinis pilietis, žemės dulkė, bet širdyje trokštantis šlovės, šliejasi prie žvaigždžių, kad įgautų jų blizgesio – ir taptų bent jau žvaigždžių dulke.

Liga nesirenka! ŽvL serga ir žurnalistai, ir politikai, ir patys gydytojai. Susirgęs žurnalistas kalbina tik įžymybes ir lenda su jomis paveiksluotis, politikas dainuoja su „žvaigžde“ duetu, gydytojas gydo tik įžymybes, dizaineris siuva tik žvaigždėms, dykaduonis lovelasas giriasi pergulėjęs su žvaigžde, o eilinės profesijos pilietis tenkinasi bent pagulėjęs su įžymybe viename paplūdimy.

Liga paplitusi ne tik Amerikoje (Amerika – epidemijos centras, iš kur paplito ŽvL užkratas), bet ir mūsų gimtinėje. Galime guostis tik tuo, kad amerikiečiai serga sunkiau už mus. Tai beveik genetinė šios nacijos liga: į Elvio Preslio antrininkų šventę Las Vege suplaukia keli šimtai blizgančių elvių preslių iš visų valstijų, Britni Spyrs antrininkės, vizgindamos užpakalius, spraudžiasi į eterį, Maiklo Džeksono dievintojai mėgina apmauti jo apsaugą, įlipti pas jį per tvorą, paliesti jo spindintį skverną ir isteriškai pravirkti… Bet turime ko ir pavydėti amerikiečiams. Beviltiškiausi jų ligoniai vis dėlto pakliūva į istoriją ir minimi šalia savų dievų – kaip, tarkim, Džono Lenono žudikas (ot, tyčia neminėsiu jo vardo!).

Paauglystėje kiekvienas mūsų persirgo ŽvL lengvesne ar sunkesne forma (tai kaip kiaulytė ar vėjaraupiai). Kopijavome savo dievuko stilių ir balsą, medžiojome jo autografus, klijavome jį ant sienos virš lovos ir sapnavome, kad jis mylisi su mumis… Tai normalu, nes paauglystė apskritai nėra normali būsena: širdy esi herojė, o tikrovėje – spuoguota trejetukininkė. Tačiau suaugę vaikiškomis ligomis serga žymiai sunkiau. Baisoka, kai sumitusios tetos grimuojasi ir operuojasi a la Pamela Anderson ar mėgina šukuotis ir šypsotis kaip velionė princesė Di.

Su antrininkių išore viskas aišku – bet kas gi dedasi jų viduje? O ten – tikra prapultis: talento nėr, užtat gana didybės, norai neatitinka galimybių, šios jau išaugtos, per siauros ir per trumpos jų savininkės amžiui…

Ar nuo to pasveikstama? Sunkiai, nes žmogus nė nejaučia sergąs. „Žvaigždės“ gali pasveikti nukritusios iš aukštai tiesiai į žemės dulkes, o „žvaigždžių dulkėms“ – joms sunkiau. Ir jos plūsta į madingus kurortus, kanus, majamius ir palangas, sekiodamos… Su kuo jūs paplūdimy gulėjote šalia? Ak, su nepažįstamais pilkais piliečiais? Tuomet jūsų atostogos šuniui po uodega… Jums švietė tik kenksmingas saulės ultravioletas, o ne tauri žvaigždžių šviesa!

P. S. Redakcija gavo didelį storą voką, kuriame – iškarpos su įrodymais, kad šio laiško autorė yra žinoma kūrėja, bei naujausi jos kūriniai: piešti portretai ir eilės su dedikacija… Neatspėsite, kam: ogi Editai! Ir portretai jos! (Tikrai būsiu apkaltinta pavyduliavimu! Ir kodėl man teko laimė atplėšti tą voką?) Laiško autorė pageidavo, kad jos kūriniai būtų išspausdinti žurnale – kad paskui ji išsikirptų publikaciją ir pasikabintų ją ant sienos – kaip dar vieną priartėjimo prie žvaigždės įrodymą.

Susilaikome – neplatinsime ŽvL (juolab kad tos eilės ir piešiniai ne genialūs). Vietoj to palinkėsime jums žemiškos laimės dulkėtame gyvenime… Tuo pačiu ir gerbiamai Editai, kuri, tikiuosi, kilniaširdiškai atleis man už panaudotą šiame straipsnyje jos gerą vardą.

Views All Time
Views All Time
2555
Views Today
Views Today
1
0 0