Trečiadienį palaidojome Gintarą Beresnevičių, religijotyrininką, eseistą, rašytoją. Palydėjome jį į Kauną ne iš Rašytojų klubo salės, kur užsimezgė priešmirtinė jo tragedija, o iš Vilniaus laidojimo namų, nes tam, kad Gintaras taptų Rašytojų sąjungos nariu, pritrūko vos kelių mėnesių. Jau buvo parašytos rekomendacijos, sutvarkyti dokumentai, teliko sulaukti tik valdybos posėdžio. Gintaras jo nesulaukė. Kaip ir dar daug ko. Jis nesulaukė profesoriaus vietos bent viename iš universitetų, kur dėstė, nors apie tai dažnai pakalbėdavo, nors po Norberto Vėliaus mirties Lietuvoje nebuvo kito tokio religijotyros mitologijos specialisto kaip G. Beresnevičius.

Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas.

Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms… Gerokai per dešimtį įvairiažanrių knygų, šimtai publikacijų periodikoje. Beje, bent man atrodo, kad jis tuo, kas jau išleista, pernelyg ir nesidomėjo. Daug svarbiau buvo tai, ką rašo dabar ir ką turi parašyti.

Po jo mirties mūsų atmintyse liko du labai skirtingi pėdsakai. Vienas – niekas už G. Beresnevičių greitai neparašys naujų jo srities vadovėlių, ir mokyklose jo pavardė dar ilgai bus minima. Antras – iki šiol neišsiaiškinti migloti policijos veiksmai Gintarą vežant iš Rašytojų sąjungos į „Salą“.

Net trims dienoms praėjus nuo mokslininko, rašytojo mirties, policija klaidžioja tarp savo parodymų. Ir klaidžios turbūt iki pergalingo galo, nes vieninteliai liudininkai yra tik jie patys. Tai kiek vis dėlto laiko policija jį vežė tuos du kilometrus – dešimt minučių ar pusantros valandos… O gal per dešimt minučių žmogui spėta užtvoti į kaktą (medikai aiškina, kad taip pajuosti veidas gali tik užspringus, uždusus arba gavus smūgį į kaktą) ir paskui pusantros valandos galvota, ką toliau daryti. Juk ne šiaip sau įvykis – lavonas pareigūnų mašinoje.

Parodymai painiojami visur: ir kaip jis buvo paimtas nuo Rašytojų sąjungos, ir kaip slaugytoja darė širdies masažą (įspūdis toks, tarsi tiesiai ant asfalto). Ir absoliučiai visur, kur tik pažvelgsi. Piliečiams iš anksto viskas aišku, bet policijai niekas niekada taip ir nepaaiškės.

Detektyvas čia dar nesibaigia. Dar nemačiau dramatiškesnių, tragiškesnių laidotuvių. Per tėvo laidotuves, vos katafalkui su palaikais pajudėjus Kauno link, po sparčiai važiuojančia mašina staiga pateko vyresnioji Gintaro duktė Laimė. Sužalojimai nebuvo labai sunkūs, ir po apžiūros Santariškėse mergaitė paleista. Vis dėlto ana diena jai įsimins visam gyvenimui. Panašios situacijos net savo fantasmagorijų pilnoje „Paruzijoje“ nebūtų sufantazavęs ir jos tėvas. Nors šiaip Gintaras savo raštuose į mirtį žiūrėjo ramiai, filosofiškai. Bet nevengė ir laiko ženklų pėdsako. Ir štai – lemtingą dieną lemtingas ženklas.

„Rašytojo komentaras“, „Žinių radijas“

Views All Time
Views All Time
2679
Views Today
Views Today
1
0 0