Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis.

Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama „testų mentaliteto“, kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori „būti parengti“ testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Šis kompromisas nėra perspektyvus asmeniui nei visuomenei, kurioje jis veiks. Tai ne savos nuomonės formavimas, o pasirinkimas iš penkių galimų atsakymų. Tuo pagrįstos ir televizijos viktorinos. Vienas atsakymas geriausias. Arba žinai, arba spėji. Ta pati prekės pasiūla – mokaisi pirkti. Pasiūlyta dešimt prekės rūšių, bemaž nesiskiriančių tarpusavyje, kuris apsisprendimas teisingas? Žinoma, tas, kurį nurodė reklama. Lygiai taip ir testuose.

Testai neklausia, jie liepia. Tai ne laisvas rinkimasis, tai prekiažmogio formavimas. Planingai perkančio asmens formavimas. Iš duotų alternatyvų pasirinkti tą, kuri yra visuotinai įprasta kaip teisingas atsakymas. Tai mąstymo stabdys, „testų žmogaus“ gaminimas, tokio žmogaus, kuris turėtų ne savo nuomonę, o žinotų, kaip atsakyti į klausimą; žinotų, kurį atsakymą įprasta laikyti teisingu. Testais paremta visuomenė, kaip ir jos švietimas, yra pasmerkta. Baigiamieji ir stojamieji egzaminai taip pat paremti testais, daug kur testai nulemia ir sprendimą, ar priimti žmogų į darbą. Net ne pašnekesys, iš kurio vieno galima suprasti, ar žmogus iš tiesų linkęs į istoriją, ar jis bus geras teisininkas, ar jis tiks firmai.

Testai žmogų veikia destrukciškai. Jis traktuojamas kaip kompiuteris – būtent kompiuteriai buvo pradėti kurti ir programuoti kaip tik tokiems atsakymams. Tai patikrinimas, ar šio žmogaus smegenys veikia kaip kompiuteris, ar ne? O koks būtų žmogiškas atsakymas? Tai yra teisingas atsakymas į testą? Teisingas atsakymas į klausimą su penkiais atsakymo variantais, deja, būtų šeštojo atsakymo suformulavimas. Bet tai atskira kalba, kalba apie laisvę, kurios nei mokslas, nei okultizmas neduoda. Priešingai, jų tikslas – uždaryti asmenį terpėje, kur jis patikimai prižiūrimas. Norėčiau teigti, kad mokslinis mąstymas yra artimas okultizmui. Daugeliu aspektų. Vienas – empirinio patikrinimo galimybė; ekstrasensas ar okultistas įrodinėja savo galias lygiai kaip mokslininkas eksperimentatorius – jei teorija pasitvirtina, ji teisinga.

Mano dukros kolekcionuoja Taro kortas. Jos laikomos popierinėse kukurūzų „Aha“ pakuotėse, po tris kortas kiekvienoje. Jos mergaitėms gražios, ir jos įtaria, kad tai „mergaičių kortos“, kaip kad būna „berniukų kortos“ – su lėktuvais ir pabaisom. Taro kortos daug subtilesnės. Taigi einama tiesiai į vaikus. Tarkime, okultistiniai ar parapsichologiniai žurnalai „Žmogus“, „Lemtis“ mokykloms siūlomi nemokamai. Deja, to negali sau leisti kultūriniai leidiniai. Einama ir į suaugusiuosius. Yra būrimo salonai, niekur nepasidėsi, jie bus, nes negalima drausti to, kas seniai egzistuoja. Tūkstančius metų buriama. Nėra tai gerai, bet burtų niekas nesustabdys. Ir ypač moterų, pajutusių burtų skonį; bet vis dėlto perdėm nesąžininga kišti vaikams tokius dalykus, jei perka suaugėlis – bala nematė, jis apsisprendęs, žino, ką daro.

Nesu prieš kortų būrimus. Nesu prieš astrologiją. Nesu prieš ateities pranašavimus. Kodėl? Tai lengvos okultizmo formos, gyvavusios visais laikais. Būdamas „prieš“ paprasčiausiai ir liksi toks priešininkas, kuris negali išsisukti nuo objekto. Tarkime, skaitau astrologines prognozes, ir dalis jų pasitvirtina – 50 procentų. Bent jau man. Tai prastai, nes jei pasitvirtintų 10 proc., tartum, kad tai nesąmonė, jei 24 proc. – statistiniai atsitiktinumų dėsningumai, jei 90 proc. – jau patikima meteorologinė prognozė. Blogiausia su tais 50 proc. – nekreipti dėmesio jau negali, o kreipdamas suklysi ir apsiriksi lygiai per pusę. Čia lygiai kaip su sinoptikų spėjimais iki aeronuotraukų ir, žinoma, meteorologinių palydovų laikų. Dabar sinoptikai atspėja daugiau kaip 90 procentų patikimumu – anksčiau jie spėdavo lygiai per pusę. Kasdien reikėdavo nešiotis skėtį, vaizdžiai tariant.

Su astrologinėmis prognozėmis irgi bėda. Negaliu jų klausyti. Bet klausausi. Jei klausai radijo, kliūni tiesiog netyčiomis. Bandai išjungti, o ką daryti troleibuse, kavinėje – užsikimšti ausis? O laikraštį visad pradedu skaityti nuo horoskopų, spjaudydamasis iš gėdos. Jei horoskopas būna prastas, sakau, jie visada meluoja; jei būna geras, tariu sau: „Pažiūrėsim“, bet ir vienu, ir kitu atveju astrologinė prognozė užmeta ant žmogaus sąmonės savąjį tinklą. Tiek palanki, tiek neigiama. Lygiai kaip ir kortų būrimas. Abu spėjimai turi pagrindus ir aš jų nenagrinėsiu, galima, žinia, pašnekėti apie mikrokosmą ir makrokosmą, elementariąsias sąsajas, prekogniciją ir pan. – šiuo atveju nesvarbu, koks jų sąlyginio, apytikslio patikimumo techniškasis pagrindas. Svarbu, kad jie programuoja žmogų. Dienai, metams.

„Žinijos“ draugija sovietmečiu buvo šiokio tokio apšvietimo šaltinis; ten vykdavo bent jau meno ir mokslo švietimo paskaitos prakutusiai liaudžiai, inteligentams. Dabar niekas viešų paskaitų apie meno ar civilizacijos istoriją nebeskaito; beje, kiek man žinoma, nebeskaito niekur. Nei muziejuose, nei „Žinijoje“. Pastaroji tapo šarlatanų iš Rusijos užuobėga, paskaitininkų keliauninkų būrimosi ir reiškimosi vieta; dabar ten atsibeldžia ir kita publika, iš Vakarų, teikianti ezoterinio švietimo paslaugas. Koks tas švietimas? Meditacijos pamokos, reiki, gydymas rankomis, fengšui, karmos pamokėlės, kaip pačiam atsikapstyti savo praeitį, beje, praeityje vien princesės ir karvedžiai gyveno, paprastų tipažų daug mažiau; skaičių mokslas, būrimas iš gimimo datų, chiromantija ir panašiai. Visos šios viešos paskaitos duoda, suprantama, bendrus pagrindus, tačiau jos pačios tėra verbavimo seansai; per jas surenkami būreliai, kurie toliau dirba konkrečioje srityje, gilindamiesi į karmas ir telepatijas, ir į bala žino ką – jų, tų būrelių, šimtai, niekas, suprantama, jų nekontroliuoja ir nežino, kas ten vyksta. Labai retai atvyksta tikresni ar apytikriai mokytojai, kokiais juos galima pavadinti, keliaujantys egzorcistai, zenbudizmo specai – atrodo, zenbudizmo Lietuvoje užuomazgos turi ryšius ne su pavieniais specais, o su meistrais ir mokyklomis.

Meditacijų ir kontempliacijų pramokoma, bet specai, kurie to moko, dažniausiai įtartini ar tiesiog šarlatanai, kurie vietoj meditacijos, tarkime, rengia autogenines treniruotes.Beje, tai niek o baisaus. Daug prasčiau, jei išties užvedama ant kokio kelio, tarkime, gilinimosi į save ar mistinio tapatinimosi pagal kažkokį iš tiesų egzistuojantį metodą, o paskui tas mokytojas išvyksta. Ir mokinys – dabar jį jau reikėtų vadinti pacientu – „važinėjasi“ po astralus vienas, be mokytojo. Rytuose tai neįmanoma, to neįmanoma įsivaizduoti, nes mokinys bent dvidešimt metų turi joti mokytojui ant kupros tikrąja to žodžio prasme, kol gali leistis į normalią, patikimą kelionę pagal kokį nors metodą. Ar apskritai be didesnių pasekmių kontaktuoti.

Kontaktavimai būna įvairūs – su neregimais dvasiniais mokytojais, kosmine sąmone ir pan. Akivaizdu, kad čia kontakto objektas neapibrėžtas. Niekada jis nebus nusakytas kaip Dievas, bet niekas nesako, kad moko kontaktų su Belzebubu. Kartais daugiau dėmesio skiriama kontaktininko techniniams apmokymams – kaip sėdėti, maitintis, kvėpuoti, o ne kalbama apie objektą, „į kurį“ jis išeis per tą kontaktą.

O dėl kosminės sąmonės, kosminės informacijos – tai technikos, leidžiančios priimti šiuos signalus, nėra sunkios, tiesiog tai tam tikra psichologinė laikysena – laikysena jas ir norėčiau apibrėžti – ne malda ar meditacija, ar kontepliavimu. Viskas paprasta, pasiekus tam tikrą laikyseną, srautas eina, ta informacija yra bežodė, tačiau savitai „įkraunanti“, arba duodanti informaciją, arba ne; prisikaupus kiekybę galima paversti kokybe ir palypėti į tokią būklę, kai jautiesi pakankamai kupinas kažko. Nori, gali vadinti tai kosmine informacija, nori – kosmine energija, bet tai yra reali įkrova, ją galima perduoti kitiems, baterijos principu. Tačiau ką perduodi, – sunku pasakyti, nes ta sankaupa nebūtinai teigiama. Kad gaunantysis kažką gauna, irgi faktas, ypač jei jis jautresnės psichikos, – bet pasakysiu, kad lygiai taip pat jis pats gali to gero pasiimti iš aplinkos.

Žinoma, yra ekstrasensų, kurie kosminės energijos tiesiog prisiputę, prisitvatiję iki ausų. Ką su ja daryti, jie ne visada žino, jos valdymas jiems paslaptis. Dažniausia išeitis – gydymas, tai yra jie leidžiasi į ekstrasensus gyduolius, gydančius savo energija, rankomis, arba užsiima pranašavimais, poveikiu per atstumą, telepatijomis ir pan. Visa tai daroma be jokio vadovavimo arba vadovaujant tokio paties lygio asmeniui.

Dėl srauto: kol jis prilaikomas, kol nesistengiama jo verbalizuoti, viskas dar pusė bėdos; kada kontaktininkas su srautu ima kalbėti apie gautą informaciją, jo šneka darosi nerišli, aplombiška, dažniausiai apie išmirusias rases, tolimų galaktikų gyventojus, praėjusias inkarnacijas – tai yra apie dalykus, kurių patikrinti neįmanoma. Tačiau daug kam tai daro įspūdį.

Dažnai kontaktai yra psichinės ligos pasekmė, bet statistiškai, manyčiau, veikiau būna atvirkščiai. Vienuolynuose ar rimtesniuose Rytų meditaciniuose centruose yra prižiūrintys vienuoliai, dvasios mokytojai, atitinkama dvasinė apsuptis, greitoji dvasinė pagalba blogiausiu atveju yra čia pat. Išeinant į dieviškumo paieškas, vienatvės kelias yra iš dalies neišvengiamas, bet kartais, vienu etapu paieškas turi kas nors lydėti, mokytojas arba tradicija. Tarkime, Šventraštis, patikrintų mistikų tekstai. O ekstrasensus tikrina nebent patys ekstrasensai. Tie patys, kurie negali gerai apibrėžti objekto, su kuriuo kontaktuoja. „Kosminė sąmonė“, „informacinis srautas“, „dvasinis mokytojas iš Atlantidos“ – visa tai dar nėra patikimai nusakyti objektai. Ekstrasensai tiesiog semiasi sąvokų iš mokslo populiarinimo literatūros – jie negali sau leisti pasakyti, kad kontaktuoja su dvasiomis, demonais, antikos dievais ir pan. Jie visi perdėm racionalistai ir viską perteikia fizikai artimomis sąvokomis, tiesa, fizikos populiarinimo literatūra yra jų mėgstamas skaitymas. Įdomiausia, kad jie skaito fiziką ar astronomiją, užuot analizavę dvasinius autorius.

Dvasinės kelionės, ėjimas į dvasines teritorijas yra gana pavojingas, tad dažnas ekstrasensas, beje, nelabai ir žinodamas, ką ten veikti, užsiima žemiška veikla. Pabrėžiu – sukauptą energiją dalija arba ja naudodamasis spėja ateitį ar praeitį. Jis eina į žemiškąją aplinką. Ta energija nėra kas nors nerealaus, vien tik įsivaizduojamo, ji nėra vien vaizduotės darinys. Gerai būtų, jei ekstrasensorika apsiribotų šarlatanizmu. Tačiau ji tvarkoma sunkiai. Esti žmonių, turinčių gydymo charizmas, tai yra iš prigimties turinčių tų galių, kurias vargais negalais ir daug mažesniu kiekiu sukaupia ekstrasensai, ir charizmatikai su jomis elgiasi geriau. Tačiau kitas klausimas, kur tai bus panaudota. Charizmatikas savo jėgas gali panaudoti ir blogiui.

Vis dėlto tarčiau, kad kiekvieno ekstrasenso ar okultisto žodyne labai dažnas terminas „programavimas“. Jis jo neslepia, atvirkščiai, jis didžiuojasi tuo „programuotojo“ titulu. Taip skamba daug moksliškiau. Jis „užprogramuoja“ žmogų pasveikti, dvasiškai tobulėti, nerūkyti, jausti meilę-nemeilę, atpurto nuo alkoholio.

Tas „programavimas“ labai jau primena mokymąsi pagal testus, pagal „programas“ mokykloje. Yra teisinga programa, tik reikia ją įsijungti. To moko ir televizijų kanalai. To moko ir mokyklos testai, ir aukštųjų egzaminai. To moko ir ekstrasensai.

Čia aš ir įžvelgčiau visas masinės kultūros velniavas ir blogius. Katalikybė, tarkime, neįjungia žmoguje programos. Ji duoda jam priesakus, kuriuos žmogus, būdamas laisvas ir nepriklausomas, laužys daug kartų, daug kentės, daug prisidirbs, bet tai bus jo patyrimas, asmeninis ir nepakartojamas. Jėzus Kristus – ne programa, tai paradoksas, tai veikiau ne atomas su nustatyta struktūra, o kvarkas, turintis savo valią. Lygiai taip pat be programos veikia hinduizmas, jis įjungia šimtus programų vienu metu, ir žmogus panyra išsyk daugelyje.

Ekstrasensus, okultistus su masine kultūra sieja vienas dalykas – jie programuoja žmogų ir tuo didžiuojasi kaip savo efektyvumo įrodymu. Atvirai apie tai kalbama, atvirai puikuojamasi. „Aš jį užprogramavau“, – giriasi ekstrasensas ir apie tai rašo profesiniame leidinyje, giriasi klientams, o šie leipte leipsta, norėdami irgi būti taip pat užprogramuoti…

Išvada aiški: okultizmas ekstrasensinės praktikos pavidalu – tai masinės kultūros forma dvasingume. Jeigu įvesime metafizinį matmenį – okultizmas tuo įrodo savo dvasinę, metafizinę kilmę – už jo slypi tos jėgos ir galios, kurios iš anapus nenori ir nelinki žmogui laisvės, o jį nori matyti kaip aiškiai ir patikimai veikiančią programą. Šios jėgos įsigalėjusios moksle, visuomenėje, apšvietoje.

Užprogramuotasis žmogus keičia homo sapiens. Proto programa nereikalauja. Reikalauja dalyvauti programoje, žinant, kokius mygtukus spausti. Tai tinka ir darbui firmoje, ir mokslui aukštojoje mokykloje, ir kvazireligijai – okultizmui. Okultizmas ir yra sekuliarios visuomenės atsakas į vertybių praradimą; masonai suklestėjo ar bent išėjo į paviršių per sekuliariąsias, pasaulietines revoliucijas, okultizmas – tai XIX a. vidurio darinys, Transamerikos geležinkelio, garlaivių susisiekimo, telegrafo ir panašių civilizacinių veiksnių pasekmė. Krikščionišką mentalitetą kūręs Dievas buvo vejamas į sektas, o atėjęs kitas Dievas gnostikų Demiurgo pavidalu išsklido pačiomis įvairiausiomis varsomis, ir jų gausa reiškia, kad nebeapsistojama prie vieno vaizdinio, prie vienos tradicijos, o griaunama viskas, kas paveldėta, maišoma sinkretizmo tigliuose, ir anksčiau vertybiškai orientuotas ir laisvai klystantis žmogus tampa įvairių metafizinių programų objektu. Šituo metafizikos pragmatinė atmaina, okultizmas, ir dera su kita programuojančia žmogiškojo pažinimo ir elgesio šaka – mokslu, kuris savo ruožtu yra emancipaciją patyrusi magija. Ir mokslo, ir okultizmo siekis – žmogus, įkištas į programą. Tuo jis dera ir su šiuolaikinėmis ideologijomis, ir su popsine kultūra.

Views All Time
Views All Time
2826
Views Today
Views Today
1
Gintaras Beresnevičius

1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1986–1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. 1990–1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. 1996–1997 m. buvo VDU etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija.

Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius.

Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.

1997 m. apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 m. – „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje), 2000 m. – Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.). Palaidotas Romainių kapinėse.

0 0