Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Feliksas po tėvo mirties paveldėjo Palangos dvaro valdas su Palangos kurortu bei Vilimiškės, Valteriškių, Virbališkių, Virkštininkų ir Želvių palivarkus. Jis rūpinosi tolesniu Palangos kurorto augimu. Statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, priešais senuosius dvaro rūmus pastatė naują Kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė, kazino.

Tik poilsiautojų reikmėms paliko ir jūros tiltą, kurio pradžioje įrengė pavėsinę. Čia įrengtas uostas nepateisino grafo Juozapo Tiškevičiaus puoselėtų vilčių, todėl sūnus Feliksas nuo 1892metų susisiekimą garlaiviu tarp Palangos ir Liepojos nutraukė. Greitai bangos užnešė prieplauką, laivininkystė buvo nutraukta. Nuo 1892 metų tiltas liko tik vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Tai viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų šiame kurorte – saulės palydos į jurą ant pėsčiųjų tilto.

1893 m. rugpjūčio 15 d. grafas Feliksas Tiškevičius Lenkijoje vedė kilmingo dvarininko, buvusio pasiuntinio Prūsijos seime, grafo Vladislovo Lonskio dukterį Antaniną.

Parvykę gyventi į Palangą, jiedu ėmėsi pertvarkyti savo valdas. Pagal vokiečių architekto Franco Švechteno iš Berlyno parengtą projektą 1897-1902 metais nuošaliau nuo kurorto ir netoli legendinio Birutės kalno pasistatė mūrinius, neoklasicistinio stiliaus naujus dvaro rūmus. Juos supo didžiulis parkas su rozariumu, pievelėmis, vingiuotais takais ir tvenkiniu, kuriame puikavosi sala.

Parką planavo ir kūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė, talkinant sūnui Rene Eduardui Andrė.
Rūmų interjeras atrodė didingai ir įspūdingai. Sienas puošė vertingi paveikslai ir meniški gobelenai. Tai rodė subtilų šių rūmų savininkų skonį.

Tiškevičių įkurtas ir puoselėjamas Palangos kurortas netruko išgarsėti ir už Lietuvos ribų. Čia poilsiauti ir gydytis žmonės atvykdavo iš Kuršo, Prūsijos ir net iš Varšuvos.

Susirūpinus kurorto sąlygų gerinimu, 1902-1903 metais pastatytas vonių korpusas Senosios Palangos teritorijoje, 1908 m. grafas F. Tiškevičius prie Kurhauzo išgręžė 227 m gylio arterinį šulinį. Tais pačiais metais pravestas kelių šimtų metrų vandentiekis į Kurhauzą ir į keletą kitų namų. 1908 metais Palangoje pradėjo veikti elektrinė.

Grafas F.Tiškevičius, matydamas didėjantį Palangos populiarumą ir pelningumą, 1909 metais suteikė jai kurorto teises ir leido žmonėms už tam tikrą mokestį naudotis mišku, pajūriu ir parku. 1938-1939 metais kurorte buvo pastatyta autobusų stotis ir reguliariai pradėjo kursuoti autobusai.

Populiarios tuo laiku buvo ir kitos kurorto pramogos. Vasarotojams pradėta rengti koncertus, atidaryta biblioteka, buvo įkurtas ir teatras, tačiau jo pastatas greitai sudegė. 1899 m. rugpjūčio 8 dieną Palangoje, prie tilto į jurą, buvusio prekių sandėlio patalpose, suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, davęs pradžią naujam tautiškumo pakilimui Lietuvoje ir daug kuo prisidėjęs prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

Grafai Tiškevičiai buvo pagrindiniai naujos neogotikinės Palangos bažnyčios fundatoriai. Žemaitijoje tuo metu darbavosi švedų architektas K. E. Strandmanas, aukštuosius architektūros mokslus baigęs Stokholme ir pamėgęs sakralinę architekturą. Pas jį ir buvo užsakytas Palangos bažnyčios projektas. Jos statyba truko nuo 1898 iki 1907 m. Tiškevičius savo rūmuose buvo sukaupęs vertingą archeologinio gintaro kolekciją. Tai buvo neolito ir žalvario amžiaus pradžios 153 dirbiniai, kuriuos grafas surinko apie 1905-1907 metus, pajūrio pelkėse pradejęs kasti gintarą. Grafo F. Tiškevičiaus archeologinio gintaro rinkinys XX amžiaus pradžioje buvo eksponuotas Paryžiuje ir labai aukštai įvertintas.

1936 metais grafienė Antanina Tiškevičienė šį rinkinį per sūnų Stanislovą Tiškevičių perdavė naujai įkurtam Kretingos muziejui. Iš Kretingos rinkinį perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus,buvo 1960 m. jis kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui.
Grafo Felikso Tiškevičiaus surinkta archeologinio gintaro kolekcija užima garbingą vietą Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje. Po Felikso Tiškevičiaus mirties 1931 metais Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sunui Stanislovui. Prasidėjus sovietmečiui, Palangos grafų Tiškevičių valdos buvo nacionalizuotos. Buvusio dvaro rūmuose po karo buvo įsikūrę sovietiniai pasieniečiai, vėliau, po rekonstrukcijos, čia veikė dailininkų kūrybos namai, o 1963 metais Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus.

Iš Felikso Tiškevičiaus įpėdinių Varšuvoje tebegyvena jauniausias sūnus Alfredas (g.1913 m.), kuris puikiai šneka lietuviškai, o su senaisiais palangiškiais – tikra žemaičių tarme.

Parengta pagal ANTANO TRANYZO publikaciją „Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė“ išspausdintą „Vakarinėje Palangoje” (1998 m. Nr. 57, 58, 59).

Views All Time
Views All Time
3986
Views Today
Views Today
1
0 0