Niekuomet jos nebuvo vertingesnės ir brangesnės kaip šiandien, įtakingosios kino žvaigždės, tokios kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ir Tomas Cruise’as, Jodie Foster ir Sharon Stone. Tačiau kaip Holivudas gamina šią vertingą prekę? Kuo skiriasi Oskaru karūnuota ekrano karalienė nuo jos jaunesniosios paveldėtojos – modelio?

Oskarą už geriausią Oskaro padėkos kalbą šiais metais [1995 m.] pelnė Tomas Hanksas. Per nepilnas dvi minutes aktorius padėkojo visiems savo kolegoms, režisieriui ir žmonai, palaimino viso pasaulio žiūrovus ir panaudojo visas priemones, pradedant ašaras dusinančiu neryžtingumu ir baigiant švelnia triumfo šypsena. Tačiau kulminacinis taškas buvo jaunatviškai mišlus komentaras, kad jis stovįs lyg „ant magiškų kojų“.

Taip didvyris Hanksas iš filmo „Forestas Gampas“, kuris praeitą pavasarį buvo antrą kartą iš eilės apdovanotas kaip geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas, iškovoja puikų šansą ir kitais metais būti vėl pastebėtu. Nes Oskaro teikimo šventės sėkmei nėra nieko svarbesnio už laimėtoją, sugebantį išties simpatingai džiaugtis ir dėkoti.

Oskarų teikimo naktis, tiesą sakant, yra ne kas kita kaip tarnybinė išvyka, kai padaromas galas pavyduliavimams, kai švenčiami jubiliejai ir skiriamos ištikimybės premijos. Kartą per metus Holivudo įmonės personalas išsipusto ir suvažiuoja į Los Andželą, šypsosi ir liežuvauja, ploja firmų daiktinės loterijos nugalėtojams.

Kad šis margaspalvis vakaras kažkuo išsiskiria iš kitų veiklos sričių proginių vakarų, liudija tas faktas, jog jis tiesiogiai transliuojamas 107 šalyse. Šiais metais prie ekranų jis vėl pritraukė milijardą žiūrovų.

Praėjus netgi ištisam kino istorijos šimtmečiui, žmonės tebetrokšta matyti žvaigždes. Nežiūrint visų masinės informacijos priemonių, kritikuojančių netikrą Holivudo blizgesį, nežiūrint (arba dėl) visų demaskavimų ir postmodernių pokštų su ekrano mitais: kerinčių figūrų ilgesys lieka nepalaužiamas.

Niekuomet dar žvaigždės nebuvo „vertingesnės ir svarbesnės, kokios jos tapo devyniasdešimtaisiais“, – teigia įtakingas amerikiečių kino apžvalgininkas Williamas Goldmanas. Žurnalas „Cinema“ neseniai pastebėjo, kad „įdomiausias pastarųjų metų vyksmas“ yra prasidėjęs „nepaprastai turtingų žvaigždžių bumas“.

Kodėl gi taip? Kaip žvaigždės tampa tokiomis brangiomis? Tokiomis brangiai kainuojančiomis? Ir kaip reikėtų paaiškinti tai, kad XX amžiuje populiariausiais herojais Vakarai išrinko saujelę būtent amerikiečių kino aktorių?

Žvelgiant iš prekinio?piniginio ūkio pozicijų, žvaigždžių vertę suprasti nesunku. Jie yra žmogaus pavidale įkūnyta prekė, su kuria elgiamasi pagal jos rūšį: pačią aukščiausią vietą užima brangios A kategorijos žvaigždės, šiuo metu tarp jų yra ir Hanksas, ir Schwarzeneggeris, Harrisonas Fordas, Silvesteris Stalone, Kevinas Costneris, Tomas Cruise’as, Julia Roberts ir Demi Moore.

Jų vardai veikia kaip stenografinis ženklas, kaip atpažįstamas logotipas, žadantis visuomet tos pačios kokybės pramogą. Puikiai pasiūlydami savo kandidatūrą, jie sužadina tam tikrus žiūrovų lūkesčius. Kas pasinaudoja Schwarzeneggeriu, tas žada įtampą ir prievartą. Kas pakviečia Scharon Stone, pažadina įtampos ir sekso viltį.

Atpažįstamoji žvaigždės vardo vertė turi fenomenalią reikšmę kino pasaulyje, kuris ekranuose projektuoja milžinišką vienas į kitą panašių pavadinimų ir įvykių filmų srautą. Žvaigždžių užduotis yra išgarsinti filmą, padaryti jį atpažįstamą, identifikuotiną. Pakankamai dažnai įžymybės paskolina jam savo vardą: naujoji Julios Roberts drama – tai pavadinimo pakaitalas.

Šitas Holivudo prekės ženklo patrauklumas tampa vis svarbesnis, kadangi su gamybos išlaidomis (beje, vidutinis filmo biudžetas šiandien siekia beveik penkiasdešimt milijonų dolerių) auga rizika ir su lūkesčiais susijęs spaudimas. Kiekviena nesėkmė be galo brangiai kainuoja. Tačiau nežiūrint katastrofiškų išimčių, tokių kaip „Paskutinis herojus“ (Last Action Hero, 1993) arba „Vajetas Erpas“ (Wyatt Earp, 1994), žvaigždės tebėra ganėtinai patikima garantija siekiant išvengti visiško nuostolio kasoje. Šiaip ar taip tuomet, kai jos atsižvelgia į žiūrovų lūkesčius.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, A kategorijos žvaigždė turi vieną vienintelę užduotį: pirmąją filmo demonstravimo Jungtinių valstijų kino teatruose savaitę jai reikia padėti pasiekti aštuoniaženklę įplaukų sumą. Ir vien tik savo vardu, nepriklausomai nuo to, ko filmas iš tiesų yra vertas.

Toks mokestis už įėjimą gali nulemti filmo ateitį rinkoje, kurios pasiūla smarkiai viršija paklausą ir kurioje iš ekranų greit nušluojama tai, kas neatrodo panašu į greitai pagaunantį hitą.

Taigi ar žvaigždės yra vertos tų savo pinigų? Tų milžiniškų sumų, kurios lyg paslaptis tikslingai išplatinamos spaudoje, o paskui atsiduria prestižinių atlyginimų sąraše? Penkiolika, greit galbūt dvidešimt milijonų dolerių (už Stalonę jo kitame koviniame filme) bus sumokėta aukščiausios rūšies vyriškai jėgai.

Damos nenori atsilikti: Julia Roberts dabar mano esanti trylikos milijonų vertės; Demi Moore – profesinis vardas „Gimme More“ (angl. duokite man daugiau) – reikalauja dvylikos su puse milijono dolerių už jos kitą filmą, pavadintą daug pasakančiu „Striptizo“ (Striptease) pavadinimu. Ir ji juos gaus. Iki tol moteriškas įkainis siekė aštuonis milijonus.

Tuo metu, kai yra susidaręs įspūdis, esą žvaigždės išreikalauja daugiau pinigų negu, kad jos kainuoja, jų atlyginimai nuolat didėja.

Niekuomet anksčiau Holivudas nebuvo taip priklausomas nuo savo aktorių. Pirmajame kino istorijos dešimtmetyje niekam ir į galvą nebūtų šovusi mintis leisti aktoriams daryti didelę įtaką. Jie dirbdavo paprastai anonimiškai, dažnai savo noru, o kabaretinis jų amatas nebuvo itin gerbtinas.

Tik 1910 metais kino bendrovės reklamos tikslais pradėjo „išstatinėti“ savo aktorius. Sėkmingas ėjimas visuomeninės informacijos sferoje vienam iš pirmųjų pavyko prodiuseriui Carlui Laemmle’ui: „St. Louis Post?Despatch“ jis pakišo žinutę apie tai, kad aktorė Florence Lawrence neva žuvo autokatastrofoje, tam, kad jau kitą dieną paneigtų tai kaip siaubingą šmeižtą. Jis pasirūpino, kad panelė Lawrence „patektų“ į spaudos antraštes net du kartus.

Tokiais triukais greitai buvo sukurta žvaigždžių sistema. Netgi pačiais žaviausiais klasikiniais Holivudo metais – trisdešimtaisiais ir keturiasdešimtaisiais – tokios aktorės kaip Garbo, Dietrich arba Davis buvo tik gerai apmokami paukšteliai masalui, o ne tikri galingi žaidėjai. Anuomet aktoriai dirbo studijoje pasirašę sutartį, pagal kurią jie buvo įsipareigoję paklusti poreikiui bei įgyti pasisekimą tarp žiūrovų.

Šiandien, priešingai, žvaigždės veikia kaip laisvai praktikuojantys specialistai. Jie patys planuoja savo karjerą, kuria savo įvaizdį ir, rinkdamiesi vaidmenis, teiraujasi tik agentų bei visuomeninės informacijos vadybininkų, kuriems žvaigždės padėjo pasiekti neįtikimą valdžią.

Išoriškai matomos, žinoma, tik žvaigždės – ir jos tai žino. Dauguma jų išlaiko savo asmenines firmas, kurios tik ir užsiima kino filmų medžiagos pagal darbdavio įvaizdį ruošimu. Arba bent pagal jų pasipūtimą. Warrenas Beatty, energingai kopiąs į šeštąją dešimtį, „Meilės istorijoje“ (Love Affair) panoro vėl pabūti jaunatvišku meilužiu: kino filmas Amerikoje apgailėtinai žlugo.

Kevinas Costneris uoliai stengiasi daugiau kaip 150 milijonų dolerių – nelinksmas pasaulio rekordas – paskandinti utopinėje jūros dramoje. Vietoj „Vandens pasaulio“ (Waterworld), po kino pasaulį šmėklinėja ekrano kūrinys – Costnerio „Vaterlo“ [1].

Ne kiekvienas toks ego masažas baigiasi taip katastrofiškai. Kai Jodie Foster pripažino, kad „turi talentą, prekę, kurią gali parduoti ir įkišti žmonėms į nasrus“, ji išsiderėjo vieną pelningiausių visais laikais žvaigždės sutarčių: tris metus „PolyGram“ finansuoja praktiškai visus filmus, kuriuos dama teikiasi nutverti. Apytikrė sandėrio vertė – 100 milijonų dolerių.

Pirmas bendro darbo rezultatas yra miško mergaitės drama „Nelė“ (Nell), kuri Foster karjeroje vos neužregistravo trečiojo Oskaro.

Šios aktorės suverenumas padarė žvaigždes labai stambiais verslininkais. Jaudinimasis dėl to yra tiek pat gerbtinas, kiek ir atitolinantis nuo tikrovės dalykas. Ne tik todėl, kad Holivudas bemanevruodamas pateko į padėtį, kuriai esant kino ekrano didvyriai gali beveik viską sau leisti. Be viso to, kritikai, lyg niekur nieko kaltinantys žvaigždes už jų savivalę, pasipūtimą ir gaunamą uždarbį, nepakankamai įvertina tikrąją tų šiuolaikinių mitinių būtybių prigimtį. Apibrėžiant žvaigždes reikėtų prisiminti ekscesus, kraštutinumus, išdidumą, persmelkiančius visą jų egzistenciją. Tai būdinga ir viskam, kam tik žvaigždės padėjo sublizgėti: nesvarbu, ar tai būtų opera, popmuzika, televizija, ar kinas.

Kadaise tai buvo auksinė Glorios Swanson vonia, o dabar – reaktyvinis lėktuvas „Džetas“, kurį Schwarzeneggeris ima kaip užmokestį. Žvaigždė dirba ne už tarifinį atlyginimą, prie pilietinių normų ji nesitaiko. Elgtųsi ji šitaip, žvaigžde nebūtų.

Kadangi žiūrovai ne tik toleruoja ekstravagantiškumą, bet ir žavisi juo, nuoga kapitalizmo kritika spindinčiai kultūrai niekuomet nebus visiškai teisinga. Šaltokais pastebėjimais neįmanoma paaiškinti, kodėl vieni aktoriai tampa žvaigždėmis, o kiti – ne.

Argumentas, kad žiūrovai nesąmoningai priima kiekvieną žvaigždę, kurią ganėtinai ilgai kaip tokią siūlo Holivudas, paneigiamas ilgos galerijos nesėkmingų žiniasklaidos pastangų. Ar kas nors dar prisimena Robą Lowe? O Kerę Fischer?

Kino žvaigždės karjera nepasiekiama per prievartą ir nenuperkama. Pati Madonna, kuri paprastai yra nenugalima visose savęs pardavimo srityse, skausmingai tai išgyveno.

Žiūrovai išsirenka tą, kurį jie nori arba kurio jiems reikia kaip idealo, sugebėdami pasirinkti net iš riboto išankstinio asortimento, pasiūlyto Holivudo.

Tačiau pagal kokius kriterijus? Atsakymas, kad kino lankytojai reaguoja į patrauklias gamtos dovanas, yra populiariausias, bet ir nereikšmingiausias. Nes tai, ką žiūrovai suvokia kaip apdovanotą aurą, priklauso nuo laiko aplinkybių: be galo dramatiškas nebyliojo kino žvaigždžių, tokių kaip Theda Bara arba Swanson elgesys, absoliučiai atitinkantis jų eros estetines elgesio normas, šiandien labiau sukelia nuostabą.

Net ir artistiniai sugebėjimai neturi lemiamos reikšmės, nes tuomet būtų išrenkami visai ne tokie aktoriai nei Julia Roberts arba Tomas Cruise’as.

Daug svarbiau nei didžiulis talentas yra tai, kad žvaigždė siūlo žiūrovui identifikacinį momentą, atsakymą į klausimą: koks aš noriu, koks aš galiu būti?

Svarbu ne tik tai, kad jų veiduose ir išorėje galima išskaityti besikeičiančius patrauklumo idealus. Žvaigždžių portretuose įsikūniję visa, kas visuomenėje kalbama apie normas ir vertybes.

Žvaigždės įvaizdis gali užglaistyti prieštaravimus, tačiau jis gali atskleisti ir santykių tarp reikalavimų ir tikrovės lūžį. Todėl visuomet atsiranda įvairiausių žvaigždžių tipų: pradedant itin optimistiškomis vidutinybėmis kaip Doris Day arba šiandieninė Megė Ryan ir baigiant skundikais bei maištautojais, tokiais kaip Jamesas Deanas arba šiandienos dykūnais–antiherojais.

Pernelyg radikaliai Holivudas niekuomet nesuabejoja dėl status quo. Kiekvienos žvaigždės istorija yra pagaliau sėkmės istorija, individo triumfas. Žvaigždžių biografijos, nežiūrint tokių išimčių kaip Judi Garland arba Riveris F. Phoenixas, gali būti puikiai pasakojamos kaip klasikiniai laimingos pabaigos priedai prekiniame?piniginiame ūkyje: pinigai, spindesys, laisvė, seksas ir galia.

Žvaigždės turi viską, kas yra reklamuojama kaip pageidautina – ir jos tai demonstruoja gundydamos. Jos yra vartotojiškos visuomenės herojai, kurie nieko nesukuria, o tik ką nors vaizduoja. Todėl būdamos populiarumo idealai toje laisvalaikio ir vartotojiškoje visuomenėje jos yra tinkamesnės nei ekonomikos kapitonai arba valstybės vyrai, visada šiek tiek atsiduodantys darbu.

Tai, kad tokie fotomodeliai kaip Claudia Schiffer ir Cindi Crawford pastaraisiais metais nukarūnavo savo kino konkurentes, yra tik logiška pasekmė: juk modeliai savo profesine etika yra reklamuotojos. Jos nekalba, neveikia, negalvoja: jos demonstruoja tik savo paviršių. Taip jos sukūrė naują ekstremalų žvaigždės variantą – vartotojiškos visuomenės idealą.

Ištisa kino moterų generacija – nuo Merylės Streep iki Glennės Close ir Jodie Foster – paliko susižavėjimo lauką, nes kaip aktorės jos norėjo, kad į jas būtų žiūrima rimtai. Tai buvo labai patogu modeliams. Dabar gi senojo stiliaus primadonos, o visų priešaky Stone ir Moore, ambicingai, manieringai, pasinaudodamos seksualinėmis vilionėmis kovoja dėl beveik prarastos teritorijos.

Už tai, kad patrauklios kino ekrano damos pagaliau vėl ima džiuginti patraukliais skandalais, spauda atsidėkoja joms atiduodama didžiule pagarba. Genialioji ožka („Stern“ žodžiais) Moore kaip tik pasinaudoja opinija, kad žvaigžde esi tik tuomet, kai masinės informacijos priemonės ir žiūrovai parodo daugiau susidomėjimo asmeniniu gyvenimu negu pasirodymu kino ekrane.

Tik žvaigždė gali būti masinės informacijos priemonių multifantomas [2], sumontuotas iš visų vaidmenų, visų plakatų su apsinuoginusiu savo kūnu, straipsnių ir interviu, visų paskalų, visų žurnalo viršelių ir televizijos šou. Šita prieštaringa persona įveikia įvaizdžio kaitą, karjeros nuosmukį ir, išskirtiniu atveju, kaip atsitiko su Merilyn Monroe ir Jamesu Deanu, netgi mirtį.

Šitokios ego sintezės spinduliavimo jėga yra tokia didelė, kad žvaigždės niekuomet visiškai neįsigyvena į kino vaidmenis: jos visuomet pasirodo ir savimi. Todėl jos netyčia, bet labai efektingai, pavyzdingai šiais painiais postmodernizmo laikais pateikia tam tikrą individo sampratą: tuo tarpu, kai normalus žmogus įvairiuose socialiniuose vaidmenyse patiria savojo Aš žlugimą, žvaigždės sudaro simbolinių garantų įspūdį, kad tik jos vienos iš tiesų yra subjektai. Harrisonas Fordas visada yra Harrisonas Fordas. Tai nuramina ir paguodžia.

Galbūt todėl buvusios žvaigždės (šiuo atžvilgiu Elizabeth Taylor neturi konkurencijos), praėjus dešimtmečiui po paskutiniojo filmo, vis dar šmėklinėja paskalų skiltyse: žiūrovams reikalingos garantijos, kad jų didvyriai tebeegzistuoja.

Jie nori, kad žvaigždė liktų žvaigžde. Jie nenori prarasti pavyzdžio, prarasti iliuzijų apie tobulumą. Todėl žvaigždžių bus visuomet.

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Pirmoji publikacija žurnale „Der Spiegel“, 14/1995

Views All Time
Views All Time
2148
Views Today
Views Today
2
0 0