„Kelionė į Katmandu“ – berods taip vadinosi Audronės B., hipių hipės, romanas, glausta rašysena parašytas keliuose storuose pailguose bloknotuose, kurį „rijau“ tįsodama baltame Nidos smėlyje prieš gerą dešimtį metų. O gal ta istorija buvo išspausdinta „šlubuojančia“ mašinėle ir man slapta įduota „Vaivoje“ ar kitoje šventoje Gorkynės vietoje. Nebepamenu.

Tik prisimenu fatališką meilę, muziką, lyg iš gausybės rago plūstančius visų rūšių narkotikus, žinoma, mirtį bei egzotišką miestą, kurio Audra B. niekada neregėjo. Ir aš netikėjau kada nors gyvenime išvysianti Katmandu. Visada svajojau nukeliauti į Katmandu, kuris man buvo Gėlių Vaikų eros, nežabotos laisvės, kontrkultūros, haliucinogeninių vizijų sinonimas, palaimos vieta, besąlygiškai saugoma milžiniškų stupų su žydromis ir oranžinėmis dievų akimis.

Kadaise šaunuoliai iš Vakarų, švilpiniuodami kokią Jimo ar Jimmio (Morrisaano ar Hendrikso) melodiją, atkeliaudavo iki Katmandu krovininiais, pakeliui susistabdytais sunkvežimiais, atsibelsdavo pavieniais, vos kelis šimtus tekainuojančiais džipais vis papildydami „žolytės“, „lady Hemp“ atsargas Turkijoje, Pakistane, Afganistane, Indijoje. Tai buvo Aukso amžius ir didvyrių karta, nepažinusi nei baimės, nei nusivylimo, nei nuovargio.

Katmandu skendi rūke

Mano kelionė iš Dharamsalos tetruko 3 paras, tačiau, kai temstant įriedame į megapolį per paskutinį dešimtmetį tapusį Katmandu, aš jaučiuosi visai iškankinta ir svajoju tik apie karštą dušą (tai – nerealu) bei minkštą lovą (tai – įmanoma).

Kalendama iš šalčio dantimis (Himalajuose irgi žiema) pirmo pasitaikiusio viešbučio kambariūkštyje, aš prieinu prie aprasojusio lango, nubraukiu drėgną miglą, išvystu raibuliuojančią žiburių jūrą apačioje, ryškias žvaigždes viršuje, o tarp jų švytintį ir šviečiantį, į skraidančią lėkštę panašų pavidalą. Ir nors jis beveik ties horizontu, regiu įdėmias dievybės akis. Tai Svajambhu, ant aukščiausios kalvos stovinti stupa, amžių amžius traukusi piligrimus ir Gėlių Vaikus. Mane perlieja tarsi žaibas: dabar aš esu čia – Katmandu. Kitą rytą Katmandu skendi tirščiausiame rūke, kambaryje iš burnos virsta garas ir visiškai aišku, kad viešbutis „Paramount“, į kurį mane atitempė miesto prieigose autobusą šturmui paėmę berniūkščiai, apsikarstę spalvingais reklaminiais lankstinukais, anaiptol nėra ta vieta, kurioje trokščiau ilgėliau užsibūti.

Pasisamdžiusi neįtikėtinai plėšrų motorikšą (jo godumas ir fantazija, vardijant sumas, kurias turėčiau sumokėti, neapsakomi) dardu prie Baudhanatho stupos, kur įsikūrė okupuoto Tibeto pabėgėliai. Žinau, kad tarp tibetiečių tikrai jausiuosi kaip namie.

Mano naujoji prieglobsčio vieta vadinasi „Kailašas“ ir kaskart ištardama šį pavadinimą pasižadu kada nors apeiti švenčiausią Tibeto kalną, dievų, jogų, magų bei mistikų pamėgtą buveinę.

Kelionė su senbuviais

Savo klajonėse niekada nesinaudoju kelionių vadovais, storomis brangiomis knygomis, itin nuodugniai nurodančiomis, kur, kada, kaip ir ką šen ar ten dera aplankyti prisiekusiam turistui.

Išmintingiau palaukti klajūno – senbuvio, pasaulio valkatos, Žemės namisėdos, savanoriško tremtinio, įstrigusio jį apžavėjusioje vietoje iš pradžių mėnesiui, o paskui metų metams, nesibaigiančių atradimų kupiniems dešimtmečiams, romantiko, pažįstančio savo „Eldoradą“ kur kas geriau nei buvusią Tėvynę, sparnuoto entuziasto, pasiryžusio atverti visas paslaptis. Maloningasis Kelionių Dievas tokį žmogų visada ir visur jums pasiųs.

Šį kartą jis – mano kaimynas, vardu Nikas. Jam – kokie penkiasdešimt, „British passport“ – prisistato. Aš privalau apžiūrėti nemažą kristalų bei akmenų kolekciją, kalną senų austų butanietiškų terbelių su svastikomis, išklausyti porą istorijų apie pejotlį bei Meskalitą, nutikusių Meksikoje.

Žinau, kad Kelionių Dievo pasiųsti žmonės visuomet turi nenumaldomą keistą kolekcionavimo pomėgį, neišsemiamą atsargą nuobodžių istorijų apie savo keliones ir klejones. Reikia tik trupučio kantrybės tai ištverti. Ir štai mes jau važiuojame prie Svajambhu stupos, Kosminio Magneto, pritraukusio Niką prieš 30 metų ir palikusio savo mistiškos galios orbitoje.

Moterys laimina pačios save
Iš ryto palengva kyla šios dienos Katmandu. Gremėzdiški, „modernūs“ namai, daugiaaukščiai viešbučiai, atstumiantis pasaulis, pasak Nicko, sukurtas apsukrių kontrabandininkų, per Nepalą gabenusių narkotikus ir iš gatvės valkatų tapusių bilijonieriais per vieną sėkmingą sandėrio naktį.

Šių monstrų papėdėje teka gyvenimas, nepavaldus laikui. Kaip ir prieš 20, 100 ar 300 metų moterys su raudonais, purpuriniais, violetiniais, baltomis puokštėmis puoštais sariais aukoja ryžius, mėsą, gėles dievybėms, pirmapradžiais moliniais pavidalais sustingusioms prie slenksčių, šventų akmenų, medžių, skambina varpeliais, uždega smilkalų, aliejaus lempučių ir pačios save laimina, kaktas paženklindamos kraujo spalvos tikomis.

Tikomis ženklinamos ir karvės – šventi gyvuliai, kurių nevalia nei skersti, nei rykšte sušerti, net jei kuri prigulė gromuluoti vidury centrinės gatvės piko valandą.

Gatves užtvindo prekijai

Oras pilnas varpų gaudesio. Varpeliai nuo menkiausio vėjo tilindžiuoja ant pagodų stogų. Varpais, dideliais, vidutiniais ir visai mažyčiais, sukabintais šventyklų prieigose, skambina kiekvienas maldininkas, atėjęs pagarbinti to ar kito dievo. Įsukus į siauras gatveles, prasideda įvairiausių prekijų litanijos, giesmės, rykavimai ar lakoniški šūksniai: „Baram!“

Pro šalį praplaukia ant aukštaūgio gysločiaus galvos gardžiai kvepianti pintinė; spigus, švilpuko trelėmis pertraukiamas „Apli! Apli!“ praneša kažką, kliuksintį dideliuose, ant naščių pakabintuose moliniuose ąsočiuose; „Dardum! Dardum!“ – tarškina būgneliu saldžiaakis ūsočius, it koks gausybės medis apsikarstęs plastmasinėmis visų vaivorykštės spalvų apyrankėmis, paketėliais su žėrinčiais bindu kaktai papuošti, kekėmis sukabintomis kojinėmis, liemenėlėmis, kelnaitėmis.

Beveik visos prekės nešiojamos plokščiose pintinėse, pritvirtintose prie naščių: jogurtas – mažuose moliniuose indeliuose, šviežutėlė varškė vienam kartui – rūpestingai iššveistuose dubenyse, reikliausio gurmano skonį patenkinsiantys prieskoniai, vėduoklės iš povo plunksnų, šluotos iš palmės lapų ar iš šventos kuša žolės, nacionalinės pilotės tipo kepurės, sunkūs motociklininkų šalmai, kaip pakliuvo suvirtę šivos ar budos ir šviežutėlių gėlių girliandos jų altoriams papuošti.

Sunkesniems nešuliams pergabenti ar alpinistą ant Everesto užtempti kviečiami šerpai, į džiovintos mėsos gabalus panašūs miniatiūrinio sudėjimo vyrukai, uniformuoti nudrizgusiais šortais ir per petį permestomis virvių rinkėmis. Šerpas, tempiantis ant pečių dvi ketaus vonias ar milžinišką geležinį seifą, čia niekam neatrodo nusipelnęs Guinnesso rekordų knygos.

Žmones stebi dvi stupos

Gardžiai kvepia maistas, kunkuliuojantis ar spragsintis ant ugnies, sukurtos čia pat, pakelėje. Jį ragaujantys dainuoja, švilpauja, juokiasi. Gyvenimas – puikus. Gyvenimas – kupinas palaimos. Gyvenimas – trumpas. Jį, nuolat besikeičiantį, greičiau – besikeičiančius mus, per šimtmečius dieną naktį nemirksinčiomis akimis vis stebi dvi stupos: Svajambunato ir Bodnato.

Stupos, žvelgiančios visažinimėmis akimis, yra tarsi Katmandu arba net viso Nepalo simbolis. Dieviškai įdėmios ir dieviškai atlaidžios yra ne tik Svajambunato ar Bodnato akys. Akių pilna visur – namų fasaduose, ant mašinų kėbulų, sportinių marškinėlių, vokų, muilo bei degtukų dėžučių. Nė vienas poelgis, žodis ar minties krustelėjimas čia neliks nepastebėti visur esančio, amžinybėje sustingusio žvilgsnio.

Stupos – tai sakraliniai budistiniai statiniai, simbolizuojantys nušvitusį Budos protą. Jose yra laidojami šventųjų, išminčių, didžių mokytojų palaikai, kai kurios saugo savyje ezoterinius tekstus, statulas arba yra statomos ypatingos atminties ar Jėgos vietose.

Legenda byloja, kad mirštančio Budos mokiniai paklausę, kaip įamžinti jo atminimą,tačiau šis nieko netaręs ir tik apvertęs dugnu į viršų savo dubenėlį, skirtą išmaldai rinkti. Galbūt toks gestas ir neigė bet kokių paminklų svarbą, tačiau mokiniai jį suprato savaip ir ėmė ręsti statinius, kurių pagrindas iš tiesų priminė budistų vienuolio dubenėlį.

Stupa atsirado savaime
Tantriniai tekstai pažymi, kad stupa simbolizuoja mintį, subtilųjį žmogaus kūną: keturkampis pamatas – žemės elementą ir muladharos čiakrą, kupolas – vandens elementą ir manipurą, kūgio formos bokštelis – ugnį ir anahatą, pusmėnulis ir apskritimas (bindu), vainikuojantys statinį – orą bei eterį, višudhą ir sahasrarą. Stupos ašis – tai centrinis subtiliojo kūno kanalas, į kurį nukreipus visas psichofizines energijas ir pasiekiamas Nušvitimas.

„Svajambha“ arba „Svajamghanath“ reiškia „Viešpatį, kuris egzistuoja pats sau“. Tibetiečiai šią stupą dar vadina „ta, kuri susikūrė savaime“, arba „pati Amžinybė“. Svajambunato stupa laikoma seniausia ir didžiausia pasaulyje. Apie jos atsiradimą istorinių faktų beveik nelikę, vien tik legendos.

Jos byloja, kad kadaise stupos ir Katmandu vietoje tyvuliavo didelis ežeras. Vanduo jame buvo šventas ir stebuklingas. Tai pritraukdavę daug piligrimų. Kartą ežere stojosi ugnies stulpas, iš jo iškilo visomis vaivorykštės spalvomis švytintis, brangakmeniais nusagstytas lotosas. Šio stebuklo pažiūrėti atvyko net transcendentinės išminties dievas Mandžiušris. Jis taip susižavėjo tuo, ką išvydo, kad sviedė savo liepsnojantį kardą į ežero vidurį, vanduo akimirksniu išdžiūvo, vietoj lotoso atsirado aukšta kalva, o ant jos – auksu žėrinti stupa.

„Moterims visada labiau patinka Svajambunato stupa, – sakė mano vedlys Nikas. – Jos energetika – vyriška, kieta kaip deimantas, sklidina mistinės įtampos. Įsikūnijęs Mandžiušris. Jos net žvilgsnis rūstus. Visos merginos norėtų gyventi tik prie Svajambunato stupos“.

Merginos kainavo 30 rupijų

Rytas, pritvinęs balto ir tiršto rūko, pasaulis – tarsi vėl susitveriantis, atsirandantis iš Nieko, be garso išsprogstantis iš raudono tekančios saulės branduolio.

Mes važiuojam taksi, radijas transliuoja laidą „Namaste Kathmandu“. „Baby if you’ll play with me you will play with fire“ – urzgia Mickas Jaggeris. „Come on baby light my fire…“ – dainuoja Morisonas, kažką apie ugnį desperatiškai šaukia Henviksas. 1967 metų „hitų“ paradas. Muzika visur čia tokia: menanti anuos, nuostabiuosius, laikus.

„Tai buvo laimingosios dienos, – atsidūsta Mickas, – o mes – jauni ir stiprūs kaip dievai. Merginos – kaip deivės. Visa kainavo 30 rupijų (pusę JAV dolerio), ir galėjai ją gauti neribotam laikui. Niekam nerūpėjo, ką tu veiki Katmandu.

Kavinukėse kabėjo skelbimai – Best Jumla Hashish Soldthere, ir visur galėjai nusipirkti saldainiukų su kanapėmis, nuo kurių prasideda tikras „draivas“. Katmandu buvo mažas miestelis, aplink Boudhanath’o stupą plytėjo laukai, o prie Svajambhu glaudėsi tik viena gatveliūkštė „Freak Street“ su pigiais viešbučiais“. Dabar Katmandu užsieniečiui galima užsibūti 5 mėnesius. Viza pirmam mėnesiui kainuoja 30 JAV dolerių, norint likti ilgiau, kas mėnesį tenka mokėti dar po 60.

Seksualūs tibetietės garsai
Tačiau Svajambunato dar nematyti. Mes einame per kabantį tiltą, apačioje – išdžiūvusi upės vaga, kurioje ramiai stovi vandens buivolai, sužavėję B.Bertolluci, kai jis filmavo „Mažąjį Budhą“. Jų dideli pilki kūnai nuo krintančio rūko tarsi pasidengę žėrinčiais rasos lašelių tinklais. „Po valandos juos paskers, – sakė Nikas. – Gyvuliai nujaučia mirtį ir net šieno neėda“.

Kiek atokiau lūkuriavo šunys. medžiuose klegėjo varnos ir ratus suko maitvanagiai. Kažkada buvusi upė bjauriai dvokė. „Prieš 30 metų čia tekėjo vanduo, švarus ir skaidrus, – nostalgiškai prisiminė Nikas. – Mūsų mergaitės čia plaudavo savo ilgus plaukus ir skalbdavo gėlėtus drabužius“.

Niką užplūdo ir daugiau prisiminimų. „Štai, – sakė jis, rodydamas į pakrypusį pilką namiūkštį, – tai buvo mano pirmoji buveinė Katmandu. Ją valdė milžiniška, kokių 40 metų tibetietė, ilgakasė, raudonžandė, didžiakrūtė, plačiausiais pasaulyje klubais, velniškai seksuali!

Mano kamarėlė buvo šalia išvietės, ir aš kasdien girdėdavau, kaip ta dieviška moteris vemia arba triedžia. Bet net tie garsai skambėjo labai seksualiai. Tryda buvo chroniška visų pirmeivių iš Vakarų būsena. Mes valgėme, kur pakliuvo ir kas pakliuvo. Tuomet Katmandu dar nebuvo restoranų su hamburgeriais ir picomis. Užtat „grybukų“ – į valias ir beveik už dyką“.

„Grybukai“ – tai kažkoks vietos haliucinogenas ir vienas iš Niko „arkliukų“, kaip pajotlis, apie kurį jis kiekviena proga stengiasi papasakoti. Tačiau nėra nieko nuobodesnio už svetimas haliucinacijas!

Nuo šurmulio svaigsta galva

Štai ir Svajambunato stupa. Stovint kalvos papėdėje matyti tik trylika įvijų, simbolizuojančių tiek pat dvasinių pakopų, skiriančių mūsų aptemusią sąmonę nuo nušvitusio Budos būvio. Iki stupos veda ilgi statūs laiptai. Laiptai į dangų.

Pirmiausiai pasitinka akmeniniai, ryškiais aliejiniais dažais nuteplioti Budos, labai ironiškais veidais. Paskui užpuola iš Indijos atvykę elgetos, bet niekas seniai nebereaguoja į jų agonizuojančiais balsais išstenėtus „…didi…bokšiš…baby…čiapati…“

Pagaliau atakuoja tibetiečiai. Jeigu kaip aš dėvėsite tibetietišką čiubą, jų azartas bus dešimteriopai stipresnis. Ilgaplaukiai indėniški kampos perša sieksninius peilius ir kilograminius turkio vėrinius. Plačiažandžiai kreivakojai tikina, kad niekaip neapsieisite be varpeliu ir vadžrų, be plėšriais veidais šypsančių purbų-durklų piktosioms dvasioms prismeigti, be lenktakraščių digu – kirvukų savajam ego nukapoti, be sidabro sagčių ir gremėzdiškų auskarų, kuriuos reikia virvelėmis pritvirtinti prie viršugalvio, kad ausų nenuplėštų.

„Ačiala (sese), – šypsojosi skaisčiaveidė Lhasos gražuolė, – nusipirk šitą, – rodė akinamai raudono šilko apsiaustą su jako vilnos pamušalu, – man reikia pinigų Tėvynėn sugrįžti“. Kaip tik ant šitų laiptų Holivudo sekso simbolis Richardas Gere’as iš Tibeto pabėgėlių nusipirko jos proproseneliui priklausiusį medinį puoelį, tapo budistu ir okupuotos Sniegynų šalies gynėju.

Kai nuo viso šio šurmulio ima svaigti galva bei pritrūksta kvapo kopiant nesibaigiančiais laiptais, staiga perveria ŽVILGSNIS. Svajambunato stupa žvelgia į sielos gelmes, skrodžia visą būtį, nesuskaičiuojamus gyvenimus ligi pradžių pradžios, kurios niekada nebuvo. Oranžinės akys žiaurios, pašaipios. Oranžinės akys atlaidžios. Oranžinės akys pilnos malonės. „Tu esi žemės dulkė!“ – sako dieviškas žvilgsnis. „Bet pasaulis – tau sukurtas!“ – bylote byloja.

Vaisių tyko beždžionės

Svajambunato stupą supa ištisas mažesnių stupų miškas ir įvairiausi akmeniniai bei variniai Nepale itin mėgstami mistiniai gyviai, garudos, himieros, grifonai, sniegynų liūtai, ožiaragiai, skraidantys leopardai bei kitokios ir žaismingai, ir nuožmiai besišypsančios būtybės.

Su stupa pirmiausia pasisveikinama skambinant varpais. Šis paprastas gestas atskleidžia visą žmogaus prigimtį – valdingą, melancholišką, aistringą, lėtą, karštą, pamaldžią. Paskui dera eiti ratu sukant 211 maldos malūnų, tuščiavidurių, ant ašies įtaisytų cilindrų su mantrų ritinėliais viduje.

Nepaliečiai barsto gėlių žiedlapiais stupos nišose rymančius dievus su laiko suminkštintais veido bruožais, rankomis ir drabužių klostėmis. Piligrimai iš Indijos jiems tepa kaktas oranžine kurkuma ir aukoja vaisius, kuriuos tučtuojau nusitempia budriai jų tykančios beždžionės. Tibetiečiai uždega smilkalus ir aliejaus lemputes.

Budizmas su induizmu Svajambunato erdvėje, kaip ir visame Katmandu slėnyje, pinte persipynę, augte suaugę, o žmonės, paklausti, kas jie yra – budistai ar induistai, dažniausiai atsako besimeldžią visose švento miesto šventyklose.

Mirtis nekelia siaubo

Požiūris į mirtį ir visus jos atributus Nepale visai kitoks nei Vakaruose. Ji žmonėms nekelia vien tik siaubo (juk gyvenimas – nemažiau siaubingas), o įkūnija savyje visus būties atspalvius: žiaurumą, rimtį, keistumą, nuostabą, absurdą, tikėjimą, netgi karnavalinį džiaugsmą. Kai vidury gatvės klane tįso motociklininko lavonas, o jo galva su didžiuliu šalmu nulėkusi toli į šalį, aplink susispietusios minios žmonių veiduose gali įžvelgti tas pačias išraiškas kaip ir per vienuoliškų šokių čiamų festivalį, kai į jį su palyda atvyksta Mirties viešpats Jama.

Taurės iš kaukolių
Kartą panūdusi susipažinti su garsiu čiamo kaukių meistru, užėjau į daugiabutį namą. Paspaudusi gegute užkukavusį skambutį, patekau į smilkalais kvepiantį koridorių. Paprašyta palaukti, užsukau į kambarį ir išvydau vaizdą, kuris nesisapnavo net didiesiems siurrealizmo ideologams.

Tobulo grožio ilgaplaukis, didžiaakis kūdikis, galintis būti mažuoju Buda, Krišna ar Kristumi, sėdėjo kaukolių, kiaušų, blauzdikaulių krūvoje ir lyg niekur nieko žaidė su makabriškais barškučiais. Netrukus atėjo ramaus veido meistras, anot Niko, – siaubų specialistas.

Paėmęs ant rankų dieviško grožio sūnų, įsitvėrusį kaukolės taurę kruvinai dažytu dugnu, jis pareiškė jaučiąs ypatingą simpatiją buvusiems sovietiniams kraštams, mat pats dvejus metus mokęsis Jugoslavijoje ir Belgrade turįs dvi buvusias žmonas ir sūnus. Tame krašte jam labai nepatikę, mat nebuvę jokių sąlygų dvasinei praktikai.

Paskui jis pareiškė galįs man už pačią mažiausią kainą padaryti fleitą iš blauzdikaulio, būgną iš kiaušų, kaukolės taurę iš seno ar jauno kaulo. Užsakymų jam niekada netrūksta, dabar ypač jų gausu iš Vakarų.

Nejauki pažintis su lama

„Jei lankysies Katmandu, būtinai turi pamatyti lamą“, – pasakė vienas pažįstamas Daramsaloje ir papasakojo apie tibetietę orakulę, kuri užvaldyta dievybės ir būdama transe gydo visas ligas šiuolaikinei Vakarų medicinai nežinomais ir nesuprantamais metodais. Jis pats lamos paslaugomis nesinaudojo, nes, išvydęs kasdieniu protu nesuvokiamos misterijos pradžią mažame kiemelyje netoli Bodnato stupos, labai išsigando ir pabėgo.

Apie moteris orakules, gydytojas ir egzorcistes buvau daug girdėjusi keliaudama po Ladaką, mat ten jos gyvena kiekviename kaime. Tačiau visų vakariečių pasakojimai buvo atmiešti pirmapradžio, egzistencinio siaubo prieskoniu, tad net ir kamuojama smalsumo nesiryžau aplankyti nė vienos lamos.

Mano kelrodis Nikas pažinojo Katmandu lamą, kuri, pasirodo, gyveno visai netoliese. „Tai nepaprastai maloni ir švelni moteris, – sakė Nikas. – Tiesa, būdama transe ji kartais yra žiauri ir siaubinga“.

Nutarėme kitą rytą eiti susitikti su lama. Prie mūsų prisijungė Nataša, gydytoja iš Sankt Peterburgo, kilusi iš senos daktarų giminės, dešimtmetį dirbusi greitojoje pagalboje, nevengusi patologanatomo amato, uždarbiavusi atkampiausiose Sibiro ambulatorijose, kad galėtų „pastatyti ant kojų“ sūnų, kurį viena augina.

Nikas mus vedė purvinų kiemų labirintais, paskui kilome laiptais, ant kurių žaidė apsisnargliavę vaikai plikomis sėdynėmis, įžengėme pro duris, papuoštas tibetietiška magine diagrama, saugančia nuo pikto, ir atsidūrėme nedideliame kambaryje, kuriame jau sėdėjo koks penketas „indži“ – vakariečių.

Persimetėme žvilgsniais kaip žmonės, laikantys save padoriais, bet pasiruošę dalyvaiti ne visai toleruotinoje akcijoje, todėl vengiantys liudininkų. Jauna, liekna it nendrė, gražutė tibetietė visus vaišino arbata, tačiau tai nesumažino įtampos. Prasidėjo susipažinimo ritualas, nervingi juokeliai, tarsi būtume čia susirinkę šiaip sau, paplepėti.

Nuo altoriaus į mus žvelgė smagiai besišypsantis Dalai Lama. Ant sienos kabojo Jo Šventenybės pasirašytas „sertifikatas“. Jame liudijama, kad poniai Dolkar Sakjapai yra leista užsiimti egzorcizmu kaip gydomąja psichoterapine technika, ir tvirtinama, kad ji yra „tikroji dievybės Dordžės Jundranmos – šamanistinės kosminių jėgų manifestacijos – įkūnytoja, todėl visiškai patikimai gali atlikti egzorcizmą, konsultuoti bet kokių fizinių ar psichikos problemų ir ligų atvejais“.

Nuo sąvokos „kosminių jėgų manifestacija“ mane pradėjo krėsti drebulys. O gal tiesiog kambaryje buvo šalta, nes mums visiems iš burnų rūko garas. Ant sienos dar kabojo skelbimas, prašantis, kad pacientai ateitų nusiprausę ir apsirengę švariais drabužiais. Sėkmingo išgijimo sąlyga yra pačių ligonių tikėjimas, primenantis, kad išeinant reikia sumokėti lamai už darbą. Aidžiame lyg šulinys kieme šūkavo vaikai. Gaudė Katmandu.

Staiga į kambarį įėjo pagyvenusi, aukšta, stambaus sudėjimo tibetietė. Ir nors ji niekuo nesiskyrė nuo tų moterų, kurios dešimtimis kiauras dienas eina aplink Bodnato stupą, visiškai buvo aišku, kad tai – lama, teisėtoji kosminių jėgų įkūnytoja. Ji patrynė sužvarbusias rankas ir pasirąžiusi nusijuokė: „Šalta. Tingisi, bet ir vėl atėjo daug nelaimingų žmonių. Nelaimingų žmonių“, – pridūrė dar kartą, vaišindama pigiais sausainiais mus, jau visiškai suglumusius.

Views All Time
Views All Time
3323
Views Today
Views Today
1
0 0