Lūžtanti šviesa
Vengrijos fotografai yra buvę Vilniuje labai seniai, tik jie patys to nežino. 1939 metais, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako rūpesčiu Vilniuje buvo išleistas „Vengrų fotografijos almanachas“. Karas sutrukdė jo sklaidai, todėl šiandien šis leidinys yra itin retas. Kodėl vengrai ir kodėl Vilniuje? Vilnius, anuomet priklausęs Lenkijai, buvo ne menkesnis fotografijos centras negu Varšuva. Čia ėjo du fotografijos mėnraščiai, išleisti trys meninės fotografijos almanachai, Vilniaus universitete, Dailės fakultete, buvo dėstoma meninė fotografija. Viso šito fotografijos sąjūdžio organizatorius buvo J. Bulhakas, kurio fotografijų knyga „Vilniaus barokas“ neseniai pas mus išleista. Apie šį fotografą galima pasiskaityti ten pat, fotografijos istorikės M.Matulytės straipsnyje. Bet kodėl J.Bulhakui parūpo vengrai? Pirmiausia jis palaikė labai plačius tarptautinius kontaktus, buvo studijavęs Vokietijoje, gerai susipažinęs su Prancūzijos fotografais. Vengrai į jo akiratį turbūt pateko dėl artimumo jo paties fotografijai, o ypač jo „gimtosios žemės fotografijos“ idėjai. Lietuvoje tokios idėjos atstovu galėtume laikyti fotografą ir etnografą Balį Buračą. Jos esmė – fotografijos šaknys glūdi meilėje gimtajai žemei, jos žmonėms, tradicijoms, kultūrai. Senoji vengrų fotografija tuo buvo ypač stipri. Bet ji davė ir kitokių stiprių atšakų. Iš Vengrijos kilęs L.Moholy-Nagy Vokietijoje tapo vienu modernizmo klasikų. Tuo dar kartą galėjome neseniai įsitikinti retrospektyvinėje parodoje Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje. A.Kerteszas įsikūrė Paryžiuje ir tapo vienu geriausių šio miesto įvaizdintojų. R.Capa tapo vienu žymiausių Prancūzijoje įkurtos fotoreporterių grupės „Magnum“ narių. Vengrai visiems žymiesiems fotografijos meistrams yra išleidę puikų albumą, nuolat primena jų tradicijas, gaivinančias šiuolaikinę vengrų fotografiją.
Kas iš septynių vengrų fotografų, kurių darbai šįkart eksponuoti Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, artimiausias klasikai? Fotoreportažo tradicijai – I.Benkö, jo fotografijos jau rodytos Vilniuje 2001 metais. Šio menininko išleista knyga „Plieno miestas“ – apie socialistinės industrijos merdėjimą – yra klasikinė fotoknyga Rytų Europai. Pas mus irgi griuvo fermos, apnyko didžiuliai fabrikai, o knygų ar net pusėtinai padarytų ciklų – neturime. Reporteris ir „Vyzdžio“ leidėjas V.Juraitis net Niujorke bandė parduoti senas „Magnitkos“ fotografijas. Tiesa, visai neblogas. Kita I.Benko knyga „Pilkos šviesos. Budapeštas, 1970-1999“ primena dabartinį A.Sutkaus ir A.Kunčiaus įsirausimą į fotoarchyvus. Lietuvai gerai žinomas vyresniosios kartos fotoreportažininkas P.Kornissas, kurio darbai buvo pas mus eksponuojami net porą kartų. Dabar jis Vengrijoje dėsto savo patirtį jaunajai fotografų kartai. Prieš kelerius metus tradiciniame fotografų seminare Nidoje žiūrėjome videofilmą apie naująją vengrų fotografiją. Tad patys fotografai ir fotografijos bičiuliai yra neblogai pasirengę susitikimams su vengrų fotografijos įvairove, kaip, beje, su lenkų, čekų ar slovakų. Nutrūko tik ryšiai su bulgarais, anksčiau buvę labai glaudūs.
Vengrai daugeliu požiūrių artimi mums. Vartau naują storą žurnalo „Fotomüvészet“ numerį ir stebiuosi vengrų drąsa. Jie įdeda W.Henischo fotografijas iš tų laikų, kai vengrai kovėsi su vokiečiais prieš Sovietų Sąjungą. Pas mus panašaus likimo fotografo ir operatoriaus A.Žibo net pėdsakų (mirė Brazilijoje) liovėmės ieškoti, o pavardės beveik nebeminime. W.Henischo sūnus apie tėvą išleido knygą Vienoje. Kitas dokumentinės fotografijos leidybos baras – mėgėjų fotoalbumai. Vengrai išleido solidų spalvotos mėgėjiškos fotografijos albumą, aprėpiantį XX a. antrą pusę (pas mus – „Atsisveikinimas su XX“, bet tik meninė fotografija). Čia vėlgi pilna fotografijų iš Antrojo pasaulinio karo frontų, o ypač dramatiškos 1956 metų vengrų sukilimo prieš socialistinį režimą fotografijos (sovietiniai tankai Budapešto gatvėse, moterys su šautuvais ir kt). Istorikai sako, kad per kelias dienas tada žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
Turime jau kai ką panašaus ir Lietuvoje. „Vaga„ išleido „Užmirštą“ karą“ – iš fotomėgėjų albumų sudarytą lietuvių dalyvavimo sovietinėje invazijoje Afganistane 1979-1989 istoriją. Gaila, spaudos ir atrankos kokybė – prastoka. Geriau pasisekė „Vyzdžiui“, išleidusiam irgi panašiai sudarytą politinių kalinių ir tremtinių kančių kelius vaizduojantį fotoalbumą „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“. Gera pradžia, bet kas toliau?
Vengrai į savo žurnalą įdėjo ir dailininkų, kūrusių fotografiją ar naudojusių ją savo tapyboje, darbus. Panašiai ir Lietuvoje: sužinojome, kad M.K.Čiurlionis fotografavo, D.Tarabildienė eksperimentavo su fotoaktais. Išvydęs, kaip XIX a. pabaigoje vengrų grafas M.Esterhćzy medžiojo su fotoaparatu Afrikoje, negalėjau neprisiminti, kad tuo pačiu metu tą patį ten darė ir mūsiškis grafas B.Tiškevičius, kurio neseniai Vilniuje išleistame fotoalbume medžioklės vaizdų nerasime, bet lenkų savaitraštyje „Tygodnik illustrowany“, galima spėti: jų esama, tik jos pavirto raižiniais.
Aktyviausia Vengrijos ir Lietuvos fotografijų paralelė – gyvoji jungtis Paulius Normantas, Lietuvos ir Vengrijos pilietis, šiuo metu Lietuvoje rengiantis naują fotoknygą, kuri rudenį bus išleista Budapešte. Ji bus skirta R.Capai atminti ir vadinsis „Taika ir karas“. Mat P.Normantas pernai Vietname lankėsi tuose laukuose, kur 1954 metais ant minos užlipo didysis fotoreporteris. Jam atminti P.Normantas jau surengė parodą Vengrijoje. O knyga bus pirmoji P.Normanto kūrybos rinktinė, sudaryta iš 100 fotografijų, peržiūrėjus 70 tūkst. negatyvų. Su šiuo leidiniu autorius tikisi išeiti į platųjį fotoleidybos pasaulį. O tokį pavadinimą pasirinko ne nusižiūrėjęs į L.Tolstojaus romaną, o į laiko pokyčius. R.Capa, kaip ir kiti „Magnum“ grupės nariai, skubėjo į karus po Antrojo pasaulinio karo. P.Normantas randa tik karų pėdsakus: Kinijos užkariautą Tibetą, gydantį ilgų okupacijų ir karų žaizdas Vietnamą ar 20 tūkst. Kankolių piramidę, sukrautą Laose iš raudonojo diktatoriaus Pol Poto aukų. Jo fotografijose – tūkstantmetės šventovės, vienuoliai ir ištikimi amžių tradicijoms paprasti mirtingieji. Ir Vengrijoje, ir Lietuvoje P.Normantas jau penkiolika metų žinomas kaip keliautojas su fotoaparatu, senųjų kultūrų ir mažų tautelių tradicijų gyvnėjas.
Kaip atrodo dabartinė vengrų fotografija? Ji įvairi – nuo eksperimentų su „camera obscura“ (Lietuvoje per „Kino pavasarį“ VDA studentai, vadovaujami G.Trimako, sukūrė labai įdomių Vilniaus vaizdų su kamera be objektyvo – „pin hole“) iki kompiuterinių eksperimentų. Pastariesiems atstovauja A.Jokeszas, pateikęs didžiulius, satyriškus įvairių vakarėlių ir prezentacijų „liūtus“ ir „liūtes“. Fotoreportažu panašią temą puikiai išrutuliojo J.Staselis (žr. šiemetį spaudos fotogafų almanachą „Tai Lietuva“). L.Moholy-Nagy tradicijas primena I.Drźgely natiurmortai – daiktų metamorfozės gražiuose kvadratiniuose įrėminimuose.
Išsiskiria vengrų moterys: L.Szilćgyi – elegantiškais, plaukiojančiais tarp ryškumo ir neryškumo, šviesos ir tamsos portretais bei Z.Kemenesi, labai intymiai iš tamsos išjudinanti daiktus ir simboliškus peizažus.
Paroda pavadinta „Lūžtanti šviesa“. Tuo lyg ir mėginama apeliuoti ne vien į fotografijos, bet ir paties laiko lūžį. Ne veltui jie keliaus ir po kitus Europos kraštus. Lauktume, kad Vengrijos ambasada, surengusi šią parodą, plačiau pristatytų irgi daug paralelių turintį su Lietuva vengrų kiną. Vengrai, kaip ir mes, nuolat grįžta prie savo istorijos lūžių, ypač dramatiškojo penktojo dešimtmečio (plg. mūsų naująjį filmą apie partizanus „Vienui vieni“ ir netrukus pasirodysiantį filmą „Getas“). Daug dėmesio praeities analizei jie skiria ir gausiuose, ilguose dokumentiniuose filmuose. Pas mus šios temos filmai visą laiką atsiduria lyg ir užkaboryje, teigiant, kad jie negali sudominti Europos. Gal ši mintis pakišama tyčia?
Šiemet „Kino pavasaryje“ žavėjomės vengrų „Žagsuliu“, sugebėjusiu originalia forma parodyti visų mūsų, Rytų Europos lūžį išgyvenusiųjų, keistą situaciją, kai viena koja tebesi praeityje, o kita – nužengei į rytojų. „Lūžtanti šviesa“ – geras pavadinimas visų mūsų, Europos Sąjungos naujabuvių, išgyvenimams atspindėti.
