Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai – Gintaras Beresnevičius.

Jo naujoji knyga „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys“ – paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga?

Trumpai drūtai – apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje.

Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis. Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas.

Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką. Kodėl – juk jie taip pat už Europą? Ir tai paaiškina savo propaguojama istorine koncepcija. Esą Lietuva visą laiką žygiavo Europos link: per alodą, Mindaugo krikštą, paskui per Jogailą, per sąjungas su Lenkija, trilaukio apdirbimo reformą (ją, beje, minėjo ir Rolandas Paksas savo inauguracinėje kalboje), per baroką ir t.t. Tik Lietuvai vis nesisekė, nes jos europėjimas vis sustodavo: Mindaugo nužudymas ir atpuolimas į pagonybę (kurią taip aukština Beresnevičius), ne iki galo perimtos europietiškos vertybės, papuolimas Rusijos globon.

Šie istorikai menkina viską, kas šiaip šventa lietuviškam nacionalistui – Lietuvos pagonybę, Vytautą, Lietuvos didybę nuo marių iki marių. Nesunku pastebėti, kad ES priešininkai labai dažnai šiais vaizdiniais naudojasi. O štai Beresnevičius nieko nepaisydamas reabilituoja visus šiuos senus mitus ir dar aiškina, kad būtent dėl to reikia stoti į Europos Sąjungą.

Kitas paradoksas – Beresnevičius vartoja tokius terminus, kurie jau seniai sukritikuoti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Jis kalba apie tautos būdą (kas tai yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo skoninga apie tai kalbėti, bet po nacizmo – tai jau politiškai nekorektiška), šneka apie kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nevartoja. O Beresnevičius žino, kad niekas nevartoja, ir vis tiek šiomis sąvokomis pjausto mūsų praeitį, o paskui drąsiai braižo ateities vizijas. Net ne vizijas, o uždavinius.

Tad kaip čia yra? Lyg ir yra euroskeptikas, vartoja tokias sąvokas, kurių ideologinis pagrindas yra svetimas Europos ginamoms vertybėms, bet kviečia eiti į Europą. Kaip skaityti šią knygą?

Ogi taip, kaip parašyta ant viršelio – kaip ideologiją. Ideologija ir yra mitai. Mitai, kurie tam tikrą bendruomenę veda į priekį. Gintaras Beresnevičius laužo mūsų supratimus, įsisenėjusius stereotipus. Jis jų nedemistifikuoja, o pakeičia naujais. Iš esmės jis padaro tai, ką XIX amžiaus pabaigoje padarė Simonas Daukantas. Šis istorikas taip pat tuo metu egzistavusius stereotipus apvertė aukštyn kojomis. Iki jo jau egzistavo Lietuvos kaip miškų krašto stereotipas. Ir tai europiečiams asocijavosi su barbariškumu. Daukantas tai apvertė aukštyn kojom: miškas simbolizuoja Lietuvos didybę. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią metaforą vėliau išnaudojo Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų. Nuo seno lenkai lietuvius pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Daukantas aiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Ir šios naujos interpretacijos dėjo pamatus naujai kuriamai lietuvių tautai. Panašiai dirba ir Beresnevičius. Jis irgi siūlo naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.

Tad slapta galvoju: o gal po kokio šimto metų Gintaro Beresnevičiaus nuotrauka kabos ant mokyklų sienų. Kaip kokio Daukanto.

Views All Time
Views All Time
2460
Views Today
Views Today
1
0 0