Kūrybinė drąsa ir baimė: Jurga Ivanauskaitė
„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“.
Du „Nemuno“ klausimai Jurgai Ivanauskaitei:
I
Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?
II
O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?
Ne įnoris, bet būtinybė
I
B. Bertoluccio filme „Mažasis Buda“ yra epizodas, kurį žiūrint ir net vien jį prisimenant mane visada nukrečia šiurpas: praėjus kelioms minutėms po Nušvitimo, princas Sidhartha ieško naujojo savo būvio patvirtinimo, todėl įmeta dubenėlį į vandenį, o šis pradeda plaukti prieš upės srovę. Štai toks plaukimas prieš srovę man ir yra pagrindinis tiek kūrybinės, tiek gyvenimiškosios drąsos simbolis. Jis nebūtinai reiškia kokį nors revoliucinį veiksmą, bravūrą ar akių draskymą. Plaukikai prieš srovę manding buvo tokie romūs žmonės kaip Motina Teresė ar Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskutinė mano perskaityta ir labai sukrėtusi priešsrovinė knyga yra jokių „intymumų“ ar „nuodėmingumų“ neužgriebianti Marlenos Haushofer „Siena“. Vien Vilniaus naktiniuose baruose kasvakar apsinuogina dešimtys merginų, o pasaulyje – milijonai, bet ar kas pasakytų, kad striptizo šokėjos profesijai reikia ypatingos narsos ir heroizmo? O ar kamikadzei, šachidui, čečėnei mirtininkei, kurių drąsa neįmanoma suabejoti, reikalingas intelektas? Žinau, kad nemandagu į klausimus atsakinėti klausimais, tačiau šitaip tik bandau užčiuopti bent kelias sąvokos „drąsa“ briaunas. Manau, kad kūrybinė drąsa visada yra būtinybė, o ne įnoris, ne bandymas eksperimentuoti ar racionalus tabu laužymas. Juk ir gyvenime drąsa dažniausiai būna išprovokuota neišvengiamybės, kuri neišvengiama neretai yra tik pačiam herojui, o aplinkinių stebėtojų dažnai suvokiama kaip kvailybė, įžūlumas, šventvagystė ar nusikaltimas. Drąsa man yra labai svarbi žmogaus, taip pat ir kūrėjo savybė, todėl norėčiau ją atskirti nuo noro šokiruoti, provokuoti, nuo paaugliškų hormonų krizių, nuo brandžiame amžiuje ištinkančių infantilizmo proveržių, nuo puikybės ir tuštybės. Visa kita – ne taip jau svarbu.
O tradicijų nepaisymas nėra pats blogiausias dalykas. Tradicijų nepaisymas pasaulinei kultūrai ir literatūrai davė daugybę vertingų dalykų. Kiekviena vaikų karta kovoja su savo tėvais, mirusieji patręšia dirvą derliui, kurį pjaus gimstantieji, vaikaičiai išveža senolius anapus miško, anapus ežero, ant Narajamos kalno… Šios realybės dėsniai žiaurūs, bet dar yra kolektyvinė pasąmonė, kurioje net prieš mūsų pačių norą ar valią saugomos tradicijos. Beje, įkopus į tam tikrą amžių, tradicijos bei kūrybinis tautos palikimas darosi vis įdomesni. Galiu lažintis, kad jau nuo neandertaliečių laikų kiekviena karta manė ir mano, kad būtent nuo jos prasideda pasaulis. Altamiros uolų menininkai, piešę stumbrus 9 tūkst. m. pr. Kr., tikriausiai nepaisė savo protėvių, tapiusių 16 tūkst. pr. Kr., autoriteto, nors dailės istorikai dabar teigia, kad tokio svaiginančio laiko tarpsnio atskirti piešiniai – beveik identiški. Pabaigai dar vienas klausimas: kaip jūs įsivaizduojate „saikingai dozuojamą“ chuliganizmą?
II
Baimė baimei nelygu. Kuriant galima bijoti cenzūros, ne tik išorinės, bet kur kas blogiau, – vidinės, bijoti kritikų nuomonės, bijoti, kad neįtiksi skaitytojams, bijoti, kad taviškė drąsa bus nepriimtina, gal net nepakeliama patiems artimiausiems žmonėms, pavyzdžiui, motinai ar mylimam (mylėtam) žmogui. Rašant galima bijoti netekti proto, prarasti save ar būti sunaikintam kūrybos proceso, nors į kliedesį panašios meninės karštinės rezultatai kartais tampa labai apgailėtini.
Kažkada gatvėje sutiktas a. a. Ričardas Gavelis apsidairė ir kaip didžiausią paslaptį pašnibždėjo man į ausį: „Žinai, galvon ateina tokios klaikios mintys, kad net pats jų išsigąstu, bijau, bet viską užrašinėju, bus naujas romanas“. Gana dažnai ir aš taip jaučiuosi, bet jau ne kartą esu patyrusi, kad pakanka bauginantį dalyką paversti tekstu ir baimė liaujasi. Ko gero, kūrybinė nedrąsa nėra būdingiausia mano savybė. Užtat bijau atsako, ypač – kritikų reakcijos. Vaikystėje ir paauglystėje buvau labai uždara, nedrąsi, kompleksuota, kad ir ką dariau, visada ir visur tariausi esanti absoliučiai niekam tikusi. Dabar, laukdama atsiliepimų apie savo tekstus, tiesiog fiziškai, fiziologiškai jaučiu, kaip manyje pabunda ta baugšti, nė lašo savivertės neturinti mergytė, net galėčiau albume parodyti jos fotografiją: Rugsėjo 1-ąją ji (aš) stovi po žydinčiu jurginu siaubo kupinomis akimis, nes reikia eiti į mokyklą, kur vėl klaikiai nesiseks… Nors gal toji iš vaikystės atkeliavusi aplinkos bei vertinimų baimė ir įkvėpė kūrybinės drąsos, – juk mano katė Lūšis, kai išsigąsta, griebiasi provokacijos: pašiaušia kailį, išpučia uodegą ir šokuoja pasisukusi šonu, kad atrodytų didesnė ir išgąsdintų visus „priešus“.
Na, o dėl antrosios klausimo dalies, tai manau, kad šalies teritorija nelemia nei smegenų, nei sielos dydžio, nors, žinoma, keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų turinčiose valstybėse yra didesnės galimybės atsirasti didesniam talentų skaičiui. Kažkas apie Tibetą yra pasakęs, kad tai – ne geografinė, bet dvasinė kategorija. Norėčiau šį posakį perfrazuoti, kalbėdama apie lietuvių literatūros situaciją globalizuotame pasaulyje. Taigi provincija yra ne teritorija, o dvasios būsena.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.