Tarptautiniame kino festivalyje Rytų Europos kinematografininkai pateikė požiūrį į savo šalių XX amžiaus istoriją

Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, – kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius.

Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų Europą apibūdina kaip gyvų istorinių lavonų regioną ir teigia, kad vargu bau kada nors pavyks su jais atsisveikinti. Čekų filmas “Miško klajūnai” pilnas liūdnų minčių: visi skuba bet kokiomis priemonėmis ekonomiškai prakusti, bet niekas nesusimąsto, kas bus rytoj, kokias vertybes kurs.

Dabartis kupina neherojiškų herojų, kilusių iš marginalinių gyvenimo zonų. Ne veltui festivalio auksą ir sidabrą pelnė du lenkų šio tipo filmai “Edis” ir “Užmerk akis”. Dar pridėkime Kino klubų apdovanotą vengrų filmą “Tankmė”, kurio herojai, tai šnekėdami nežinią ką, tai išsirėkdami kaip kokiame “realybės šou”, signalizuoja, kaip sunku šiandien išlaikyti aiškią orientaciją, tad suprantama, jog kinas sukasi “čia” ir “dabar”. Tad kas gi iš tikrųjų lieka istorijai?

Pagarsėjęs socializmo metais drąsiu realizmu vengrų režisierius P.Basco filme ”Smilkstanti cigaretė” grįžta prie tradicinės vengrams, labai artimos lenkams ir lietuviams temos: kaip išlikti Antrojo pasaulinio karo audrose? Filmo herojus – žydų kompozitorius, paženklintas geltona žvaigžde bei varomas į darbus, gelbstisi estrados žvaigždei kurdamas sentimentalias dainas. Nujaučiam, kad viskas baigsis dramiškai, bet kurį laiką -vien dainos ir sentimentai.

Puiki tokio beveik operetinio sugrįžimo prie istorijos paralelė – R.Polanskio filmas “Pianistas”. Nepaisant gausybės svariausių tarptautinių apdovanojimų, lenkų kino kritikai gana įvairiai vertino šį filmą. Prieš ne vieną dešimtmetį R.Polanskis debiutavo Lenkijoje filmu “Peilis vandenyje”, kurį šiandien drąsiai priskirtume lenkų kino klasikai. Kurdamas užsienyje pagarsėjo kitais – nuo “Pasišlykštėjimo”, “Rozmary kūdikio”, “Kinų kvartalo” iki “Tesės”, “Devynių vartų”, todėl nieko stebėtina, kad šio režisieriaus naujoji kūryba vertinama ypač griežtai. Kai JAV režisierius S.Spilbergas sumanė kurti “Šindlerio sąrašą” (vieną iš ryškiausių pastarųjų metų filmų apie holokaustą), buvo abejojančių, ar jis turįs teisę imtis tokios atsakingos temos. R.Polanskio teise imtis žydų geto temos neabejojo niekas. Buvo pabrėžiama, kad “Pianistą” jis kūrė prisimindamas ir savo šeimos tragediją Krokuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Kad ir kokių asmenių motyvų turėtų filmas, autorius nuosekliai rėmėsi pianisto ir kompozitoriaus Wladislawo Szpilmano memuarais, išleistais Lenkijoje tuoj po karo, antrą sykį – tik 2001-aisiais.

Beje, filme “Pianistas” metaforiškiausia atrodo scena, paremta dokumentais: 1943 m., po Varšuvos geto sunaikinimo, herojų išgelbsti… fašistas – vokietis, mėgęs ir supratęs muziką, be to, nujautęs, kad karas baigiasi. Pokario leidėjai tokio vokiečio neįsivaizdavo, todėl jį pavertė… austru. O kai atsiminimus pamėgino ekranizuoti, scenaristais pasitelkė rašytojus J. Andrzejewskį ir Česlovą Milošą, iš Vilniaus nuvykusį į Varšuvą ir girdėjusį W.Szpilmano gyvenimo istoriją iš pirmų lūpų. Deje, ankstesnysis filmas “Varšuvos Robinzonas” buvo padėtas į archyvą ir parodytas tik pernai per Lenkijos televiziją. Žinoma ir kita labai laisva W.Szpilmano memuarų ekranizacija – filmas “Nenugalėtas miestas” (1950 m.).

Tad ką gi daro R.Polanskis? Jis stengiasi atkurti Varšuvos getą, bet nepamiršta, kad žiūrovui reikia ir dramos. Ilgas filmas neprailgsta, bet pastebimos ir tam tikros koncepcijos naujovės, kurių esama ir lietuvių kuriamame filme “Getas” (apie Vilniaus getą; rež. A.Juzėnas): griežtai neskirstoma į savus ir svetimus, juoda ir balta. R.Polanskio filme geto gyventojai vieni iš bado kabinasi į svetimos sriubos katilėlį, žūva nuo kulkų, kiti dirba sargybiniais, savuosius su lazdomis varydami į vagonus, kurie veža mirti. Yra ir žvanginančių auksiniais pinigėliais geto kavinėje, kurioje Szpilmanas skambina pianinu.

Sunkiausia filmo herojui – ne tik todėl, kad jis viską mato ir priverstas po sukilimo gete slėptis, bet dėl to, kad visur aidi šūvių ir sprogimų muzika. Rankos ilgisi pianino, bet tegali tyliai judėti virš klavišų. Istorijos požiūriu – tai nauja, nes lenkų kinematografininkai daugiausia vaizdavo 1944 m. lenkų sukilimą, o geto sukilimas 1943 m. būdavo arba pamirštamas, arba rodomas kaip antraeilis dalykas.

Belaukiant lietuviško filmo “Getas” verta perskaityti ką tik išėjusius Lucy S.Dawidowicz memuarus “Iš tos vietos ir laiko” (1938–1947 metų atsiminimai). Iš Niujorko atvykusi į prieškarinį Vilnių mokytis jidiš, ji galėjo smulkiai bei vaizdžiai aprašyti sostinės žydų gyvenimą, ypač jidiš kalbą ir kultūrą. Nemokanti lenkų kalbos autorė įsivaizdavo skurdų Vilniaus muzikinį gyvenimą, liūdną dailės padėtį. Tačiau žydų tautos kultūros gyvenimas aprašytas puikiai, tad įdomus visiems, besidomintiems Vilniaus istorija. Matyt, kol kas neišvengsi to, kad kiekviena tauta apie prieškarinį Vilnių rašo savaip, bet dėl to ir turime spalvingą, sudėtingą, dramišką sostinės istoriją.

Menas, sakyčiau, yra korektiškesnis politikai, nes jam svarbu išlaikyti atstumą. Bet kai istorinių temų imasi žmonės, daug ko nežinantys apie istoriją, jiems tai padaryti sunku. Jau kelintame Lagovo festivalyje rodomi istoriniai dokumentiniai filmai stebina ”baltomis dėmėmis”. Šįkart polemika kilo dėl vokietės U.Baduros dokumentinio filmo “Laukiniai Vakarai Silezijoje” (Silezija dabar – Lenkijos dalis Šlionskas). Pirmiausia visiems knietėjo išsiaiškinti, ką reiškia “gimtinė”, tėviškė”, “Tėvynė”, nes režisierė rodo vokiečių pensininkus, autobusu važiuojančius į Lenkiją ir nostalgiškai apžiūrinėjančius laukus bei namus, paliktus po Antrojo pasaulinio karo. Filmo autorė sakė nežinojusi, kokie lenkai apsigyveno vokiečių namuose: ar atvežtieji iš už Bugo, patyrusieji stalininių trėmimų baisumus, o po karo – išgyvenę ukrainiečių partizanų karą? Juk anuomet Lenkijos “Laukiniuose Vakaruose” perkėlimui ruošiami vokiečiai ir perkelti ten lenkai kurį laiką gyveno kartu, bet vokiečiai privalėjo ryšėti baltus raiščius, buvo ujami ir užgauliojami, plėšiami ir žudomi.

Istorija yra istorija, bet kaip pagaliau susitaikyti ir pamiršti pretenzijas? Geriausia būtų – sąžinės teismas ir atlaida, tačiau netyla ir raginimai rengti naujus teismus.

Štai austrų filme “Gebirtig” vokiečių žurnalistas, kurį vaidina lenkų autorius D.Olbrychskis, kaltinamas, kad šiandien viešai nesmerkia savo tėvo, dariusio medicinos eksperimentus koncentracijos stovykloje. Lyg paralelė “Pianistui”, austrų filmo herojus – muzikantas, garsus dirigentas, stovykloje patyręs nacizmo siaubą. Atvažiavęs kaip liudininkas į teismą Austrijon nusivilia, nes atpažintą nacistą teismas paleidžia į laisvę – trūksta įrodymų.

Iš šio herojaus kalbų nesunkiai suvokiame, kad karo metų istorija susilieja su dabartiniu Austrijos gyvenimu, kuriame veikia ir naujieji nacionalistai. Šia prasme “Gebirtig” – polemiškas ir net ideologizuotas filmas. Nelengva buvo diskutuoti ir su dar vieno vokiško dokumentinio filmo “FreeDom 2 Speak” kūrėja, kuri prisipažino esanti karo priešininkė, o filmą sukūrusi panaudodama laisvą tribūną šiuometiniame Berlyno kino festivalyje, kuomet daug žmonių pasisakė prieš karą Irake. Bene aistringiausiai kalba žinomas JAV aktorius D.Hofmanas, nenorintis, kad amerikiečiai vėl kariautų. Vokietės filme esama ir piktų kadrų, karikatūriškai vaizduojančių JAV prezidentą.

Kas iš tikrųjų vyksta dabartinėje Serbijoje ir Juodkalnijoje, supratome pažiūrėję filmą “Nuoga žemė” (režisierius – garsus jugoslavų aktorius L.Samardžičius). Filmas nėra sugrįžimas atgal – į apkasus ir sprogimus, o psichologiškai subtilus šių dienų smurtininko portretas, padedantis suvokti, jog blogio šaknys yra universalios. Filmo herojus daugiabučio namo reikalus tvarko taip, kad atrodo – valdo didelę valstybę, kurioje visi privalo klausyti tik jo.

Pernai Lagove nustebino ukrainiečiai savo baroko stiliaus filmu “Mazepa” ir itin siauru požiūriu į Petro I laikus. Šiemet ”staigmenėlę” pateikė baltarusiai, prisipažinę, kad jų filmą “Legenda apie Anastaziją iš Slucko” dar žiūrėsiąs ir prezidentas A.Lukašenka. Filmas apdovanojimų negavo, žiūrovai kalbėjo, kad kunigaikštienės Anastazijos mylimasis propaguoja pagonybę, mat jis – iš pelkių, kur gyveną pagonys, be to, buvęs karininkas, dabar – striptizininkas. Garsus lenkų kino kritikas J.Grazda užsiminė, kad ir Lietuvoje esama pagonybės gaivintojų, be to, filmo kūrėjų jis paklausė apie Žalgirio mūšį, kuriame, anot baltarusių kinematografininkų, nedalyvavę “litvinai”. Baltarusiai paaiškino nenorėję visų minėti, nes “litvinas” – plati istorinė sąvoka. Keblumų buvę ir dėl planuoto filmo (kartu su Lietuva) apie Vytautą Didįjį, mat reikėję suderinti visų kaimynų interesus ir nieko neužgauti. Kitas keblumas: kaip atgaivinti istorinę sąmonę tautos, jei ji niekada nėra buvusi laisva ir nėra turėjusi savarankiškos valstybės?

Naujasis filmas apie Vytautą Didįjį primena “Herkų Mantą”, bet yra nuotykinis, pabrėžiant kovas su Krymo totoriais XVI a. pradžioje. Vaidina ir vienas Lietuvos aktorius – Juozas Budraitis, bet jam teko vokiečio vaidmuo.

Kada gi mes patys ekrane atkursime savo šalies istoriją ir jos didžiuosius?

Views All Time
Views All Time
2958
Views Today
Views Today
1
0 0