Simonas Grunau, 1529 m. miręs dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo “Prūsijos kronikoje”1 aprašo bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai, toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų autorių) patikimumo – visų pirma istorinio – sulaužyta daugybė iečių; šio klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: “Mes, palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti”