Jurgio Tiškeviciaus įpėdiniai – Lohojsko šakos tęsėjai

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu.

Vyskupaudamas 1636-1647 metais, jis sušaukė keturis vyskupų sinodus, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus ir sakyti gražesnius pamokslus, neturtinguosius laidoti nemokamai, steigti artojų globėjo šv. Izidoriaus brolijas ir kt.

Vyskupas Jurgis Tiškevičius daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą, t.y. mokestį už žemę pinigais.

1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis).
Per porą mętų jo lėšomis Žardų kalvose iškilo 19 koplyčių su jose esančiais paveikslais. Užbaigęs statybos darbus, 1639 metais pats vyskupas Jurgis Tiškevičius su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmąkart apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės kalvarijų parvežtomis žemėmis. Nuo to laiko Gardų miestelį pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią nuolatos lanko gausūs maldininkų būriai. Naųjąją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis pakvietė į Gardus 1637 metais. Būdamas Žemaičių vyskupu, 1638 metais kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys grafas Jurgis Tiškevičius lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 metais vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunirunės derybose su protestantais.

1649 metais grafas Jurgis Tiškevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus Lenkijos-Lietuvos valstybės karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradmiame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, jis buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Mirė 1656 metais Karaliaučiuje. Apie XVIII amžiaus vidurį vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičiių Kalvariją ir palaidoti rūsyje po didžiuoju altoriumi, o vėliau – perkelti į Varnius.

Lahojsko ir Berdyčevo grafas Emanuelis Vladislovas Tiškevičius iš Kalenikų buvo Bresto stalininko padėjėjas. Vyriausias sūnus Teodoras tapo grafų Tiškevičių giminės Lohojsko pirmosios linijos, o jauniausias sūnus Mykolas – antrosios, t.y. Biržų linijos pradininkas, kurio įpėdiniai daug prisidėjo prie Lietuvos pajūrio vystymo.

Grafo Emanuelio Tiškevičiaus sūnus Kazimieras buvo karaliaus vėliavininkas, o Antanas – Žemaičių vyskupas.

Parengta pagal ANTANO TRANYZO publikaciją „Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė” išspausdintą „Vakarinėje Palangoje” (1998 m. Nr. 57, 58, 59).

Views All Time
Views All Time
2108
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

77 − = 72