Ši moteris unikali: nemirgėdama TV ekrane, vengdama madingų vakarėlių ir netgi ilgam atsidūrusi toli nuo Lietuvos ji po senovei išlieka pašėlusiai populiari.

Ėjau susitikti su demoniška asmenybe. Tačiau įvaizdžių pasaulis – it kreivų veidrodžių karalystė. Vos po kelių minučių jaukiuose, preciziškai tvarkinguose rašytojos namuose įsitikinau, kad Jurga Ivanauskaitė – tokia pat šios žemės gyventoja kaip ir bet kuri iš mūsų. Išskyrus, žinoma, tai, kad tapo paveikslus ir rašo bestselerius.

Nemenką gyvenimo dalį sugaištame derindamiesi prie tėvų, kaimynų nuomonės, visuomenės taisyklių, kol susigriebiam prarandantys ne tik brangų laiką, bet ir save. Ar galėtum pasakyti, kad jau gyveni taip, kaip pačiai norisi?

Iš dalies. Siekiu kuo mažiau žaisti visuomeninius žaidimus, tačiau tenka. Visiškai taip, kaip noriu, gyvenau Indijoje, kur buvau niekam nežinoma. Neliko jokių prievartos svertų – pradedant pirkti bei vartoti reikalaujančia reklama ir baigiant savų reikalavimų turinčia mama, draugais ar net nepažįstamais praeiviais. Tą periodą prisimenu su didele nostalgija. Sirgau kelionių, judėjimo, vs naujų įspūdžių priklausomybe. Tačiau dabar jau ir man norisi komforto: baltos patalynės, šilto vandens.

Vienu metu Tave siejo su feminizmu. Ką manai apie lygias vyrų ir moterų teises?

Bemaž prieš 15 metų pirmąsyk skaityti feministiniai tekstai padarė didžiulį įspūdį. Paskui patekau į feministinių knygų mugę bei konferenciją Amsterdame. Šalia įdomių dalykų išvydau ir itin kraštutinių, pvz., lesbiečių sekciją.

Rytuose su feministiniais principais ne tik nebūčiau priėjusi nė prie vieno Mokytojo, bet ir apskritai nesusikalbėčiau su vyriška gimine. Išmokau taisyklių, privalomų bendraujant su lamomis, vienuoliais ir kito aukšto dvasinio rango vyrais. Sėdi žemiau nei vyras, praleidi jį pro duris pirmą, net negalima užminti ant jo šešėlio ar valgyti iš tos pat lėkštės, net kai jis jau pavalgęs.

Taip pripratau, kad ir Lietuvoje vyrus instinktyviai leidžiu į priekį. Taip netgi komfortiškiau, saugiau jaučiuosi. Kategoriškai neteigčiau, kad feministėmis tampa moterys, kurių asmeninis gyvenimas nekaip susiklostė. Bet yra kažkokios nuoskaudos, jei savo aplinkoje nerandi vietos, bandai išsikovoti erdvės, stumdydama vyrus.

Prieš penkerius metus šia tema kalbėjausi su filosofu Arvydu Šliogeriu. Jis prašė: „Nors asmeninius vyrų ir moterų santykius kol kas palikite ramybėje. Gal ir geros feminizmo idėjos, bet šiuo metu mes jų nebepakelsime – ir taip aplinkui nepaprastai daug permainų“. Pripažįstu vyrų įtampą – juk jiems tenka (arba jie patys prisiima) atsakomybė ir už visą visuomenę, ir už valstybę. Kam dar mojuoti feministiniais lozungais, kurie kol kas gal išties nėra svarbiausi. Ir kaip sulyginsi dienos ir nakties, saulės ir mėnulio teises?

Dažna moteris iš vyro tikisi stabilumo, trokšta už jo pečių pasislėpti nuo visų negandų. Kas Tau svarbiausia santykiuose su stipriąja lytimi?

Noriu elementariausių dalykų: saugumo, švelnumo, gerų žodžių, galimybės pasijusti mažai ir silpnai. Nesijausčiau paniekinta išgirdusi, kad nesugebu to ar ano. Kažkodėl ne tik nerandu saugumo, bet dar ir pati turiu imtis globėjos funkcijų. Labiausiai nemėgstu atkaklių garbintojų, kurie šlovina kiekvieną mano žingsnį. Nuo tokių iškart bėgu, nors gal kaip tik su jais rasčiau ko ieškanti?

Gal kitokius vyrus gąsdina, kad pasirinkai nepriklausomybę ir kūrybą, o ne labiau tradicinę moters būtį – šeimą?

Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų. Tarpsnį, kai buvo galima apgailestauti, jog nėra vaikų, vyro ir tradicinio šeimos modelio, sėkmingai praleidau Rytuose. Ten mačiau moterų – joginių, orakulių, dvasinių mokytojų – gyvenimo pavyzdžių, kurie man pasirodė labai patrauklūs. Viena iš pagrindinių jas globojančių dievybių vadinasi Vadžrajoginė, ji vaizduojama kaip nuoga ugniaspalvė šokanti moteris, alkūnės linkyje lengvai prilaikanti magišką skeptrą.

Tas skeptras ir yra vyro simbolis, tačiau ji jo nelaiko desperatiškai įsitvėrusi, bet ir niekada nepaleidžia. Ji yra absoliučiai laisva ir nepriklausoma, bet be to skeptro neįsivaizduojama. Metafizinėje Tibeto tradicijoje sakoma, kad būtent toks ir turi būti moters santykis su vyru. Keista, bet Lietuvoje visos stiprios moterys atrodo nepriklausomos. Tačiau nežinia, kaip su tuo magišku skeptru… Gal jos net nenorėtų būti laisvos, tačiau likimas taip klostosi.

Frankfurte (knygų mugėje – aut.past.)vokiečiai sakė susidarę įspūdį, kad Lietuva yra valstybė, kur dominuoja moterys. Netgi vyrų literatūroje jos – stiprios ir įdomios, o vyrai – nykūs, nuobodūs, niurzgiantys. Nustebau – juk gyvename vis dar patriarchalinėje šalyje. Visose srityse dominuoja vyrai, į moteris žiūrima iš aukšto. Pasirodo, iš šalies atrodo kitaip. Kai kas bandė aiškinti, kad net valstybės turi lytį, kad Lietuva yra moteriška, o Vokietija – vyriška.

Rytuose patyrusi didelę meilę sakei, jog iš tiesų mylint žmogų nebūtina jį nuolat turėti pašonėje. Manai, kad įmanomas ilgalaikis jausmas per atstumą? O gal ir Tau, kaip Marinai Cvetajevai, įsimylėjimo būsena svarbiau už meilės objektą?

Tikrai taip sakiau? Sunku vienareikšmiškai apibendrinti, nes daug kas priklauso nuo jausmų objekto ir būsenos, kurioje ištari vieną ar kitą mintį. Žmogus man atrodo ne betoninis luitas, o tekantis srautas. Nesilaikau sykį nusibraižytos schemos – juk gyvenime viskas keičiasi. Kartais tikrai įsimylėjimo būsena yra svarbesnė už meilės objektą, dažnai skaitau Cvetajevos laiškus ir juose randu labai daug artima. Tačiau dažniausiai mylimo asmens artumas, taip pat ir fizinis, man tiesiog būtinas. Platoniškos meilės neįsivaizduoju. O atstumas net karščiausius jausmus dažniausiai atšaldo arba visai užgesina. Mano draugas tibetietis daugiau nei pusmetį gyveno Vilniuje.

Įdomu, kaip jis čia jautėsi? Neketino pasilikti?

Mūsų aplinką, santykius priimdavo su nuostaba. Tai dar labiau sustiprino mano pojūtį, kad gyvename beprotiškame pasaulyje. Žmonės jam pasirodė nemandagūs, nedelikatūs, nejaučiantys atstumo ir ribų. Apstulbino intrigos, godumas. Gal jis ir įstengtų gyventi Lietuvoje, bet šiuo metu čia tokių žmonių nereikia. Kas iš mūsų norės už dvasinius dalykus mokėti tiek, kiek už automobilį?

Juolab, kad jis mokė tradicinio Tibeto budizmo, reikalaujančio didelių pastangų, ilgų meditacijų ir pasiaukojimo, kai greito rezultato nematyti. Siūliau pradėti „tvarkyti energiją“, „valyti aurą“, „aiškinti sapnus“ – žodžiu, užsiimti verslu, kokiu visi vadinamieji ezoterikai Lietuvoje verčiasi. Tačiau jam tai nepriimtina. Be to, jis siaubingai, vos ne iki fizinio skausmo ilgėjosi kalnų. Gal todėl dabar rado vietą Šveicarijoje, kuri priima Tibeto pabėgėlius.

Ar labai lietuviai vyrai skiriasi nuo rytiečių?

Jie skiriasi ir nuo vakariečių, kurie moka sakyti komplimentus, įdėmiau pažvelgti. Čia sunku jaustis gera, gražia, patrauklia moterimi. Lietuviams, man atrodo, net nesame įdomios, jie nenori ar tingi mus pažinti, atskleisti, įminti. Kam tokiems dalykams gaišti laiką?! Tai savo ausimis girdėjau ne iš vieno garsaus vietos lovelaso. Moterys jiems – kaip sportas, žaidimas. Mūsų vyrai bendrauja pagal stereotipus, tad jei kyla kokių nors netikėtumų, neria į krūmus arba priima juos kaip tragediją.

Rytų kultūroje daug žavėjimosi moterimi, o vyrų veide parašyta: „Noriu tave perprasti“. Komplimentai – malonus dalykas, net jei žinai, kad jais apdovanojama kiekviena praeinanti pro šalį. Mūsų vyrai komplimentų bijo lyg grėsmės savigarbai. Baidosi ir žodžio „meilė“, tarsi jį ištarus subyrės vyriškasis pasaulis. Moterys suauga, o jie tarsi įstringa paauglystės kompleksuose.

Netgi Frankfurto knygų mugėje mūsiškiai atrodė smarkiai įskaudinti kolegių – Vandos Juknaitės, Renatos Šerelytės – sėkmės. Lyg juokais, lyg ironiškai svarstė, ar moteris yra žmogus, ar turi sielą… Ligi tol maniau, kad konflikto tarp vyrų ir moterų kūrybinėje erdvėje neegzistuoja, tačiau ten įsitikinau, kad jis yra ir netgi gana įtemptas. Šiaip į panašius dalykus nereaguoju, manau, jog vyrija turi savo erdvę, o moterys – savo. Tik gaila, kad pastarosios nepasitiki savimi ir viena kitos nepalaiko.

Kur turi daugiau draugų – tarp vyrų ar moterų?
Mano draugai – vien vyrai. Jei gyvenime esu smarkiai nukentėjusi, išduota ir įskaudinta, tai būtent moterų. Kadangi su jomis dažniausiai nesusikalbu, pamanau, jog galbūt ir man stinga moteriško solidarumo.

Neatrodai panaši į raganą, kuria Tave dažnai tituluoja. Gal esi per didelė slapukė, todėl ir persekiojama mistinių gandų?

Nuolat papuolu į skandalus, bet juos sukeliu ne aš, o žiniasklaida. Kartais apima jausmas, kad egzistuoja mažiausiai dvi ivanauskaitės. Pavyzdžiui, draugė priekaištauja telefonu, kodėl nepranešiau, kad atidaroma Jurgos Ivanauskaitės meditacijos ir mandalų piešimo mokykla. Pirmąkart apie tokią išgirdau. Kitą sykį kas nors užsipuola, kad parašiau memuarų knygą vienai garsiai politikei.

Nuolat apie save sužinau netikėčiausių dalykų. Sykį net sudvejojau: „Gal aš – visai ne Ivanauskaitė?“ Kai skaitau apie save spaudoje, irgi pamanau, jog rašoma apie kitą personažą – pragarišką, demonišką, su kuriuo neturiu nieko bendra. Net ir labai norėdama neįstengčiau savęs vienareikšmiškai apibūdinti – kiekvienas juk esame daugialypis, sudarytas iš kelių žmonių.

Prisiminiau Boriso Grebenščikovo atsakymą, kai pasidomėjau, kaip jis reaguoja į aplink save sklandančias spėliones: „Kuo daugiau nesusipratimų, tuo geriau. Jie – kaip taifūnas, kurio akyje gyvenu. Ir niekas nenutuokia, koks esu iš tikrųjų“.

Įsivaizduoju, kokių biografijų sulauksi po mirties…

Man – tas pat. Puikiai žinau, ko noriu ir siekiu, todėl jaučiuosi visiškai saugiai. Manau, baisiausias dalykas gyvenime – gyventi vadovautis kriterijumi, ką kiti pamanys, pasakys ar parašys.

Priklausai menininkams, kurie nelinkę pernelyg atvirauti apie asmeninį gyvenimą. Vietoj to siūlo klausytis jų muzikos, skaityti kūrybą. Bet sunku pažinti autorių iš knygų – daugelis jas supranta labai tiesmukai.

Vieni kritikai priekaištauja, kad mano knygos perdėm autobiografinės, kiti – kad laužtos iš piršto, neturi nieko bendra su tikrove. Vertimai man todėl ir patinka, kad skaitytojai nebepainioja siužeto su autoriumi. Vokietijoje pirmąsyk iš tikrųjų jaučiausi rašytoja. Ten domėjosi mano romano stilistika, kokie tekstai daro įtaką ir panašiai. Sulaukiau įdomių klausimų, kurių čia niekad neišgirstu.

Lietuvoje viskas siejama su asmeniniu gyvenimu, per interviu jaučiuosi kaip per tardymą. Niekada nerašiau autobiografinių knygų. Kūryba, kad ir kokia asmeniška, visada transformuoja tikrovę. Manau, asmeninė sfera yra ne vien tai, su kuo miegi ir ką valgai, bet ir sielos gyvenimas. Va čia ir slypi tos paslaptys, kurias man įdomiausia atskleisti. Pati imdama interviu būtent to ir siekiu, bet stengiuosi neįsiveržti į kito žmogaus privačią erdvę, jei jis to nenori, ginasi ir neįsileidžia.

Mėgstu žurnalistinį darbą ir kiekvieną bendravimą su žmonėmis laikau vertinga patirtimi. Tačiau nesinori prisiimti šnipo ir kvotėjo pareigų. Juk niekas tapdamas žinomu žmogumi nepasirašo pasižadėjimo nuolat atlikinėti išpažintį visai tautai ir nuolat viešai teisintis, kad neatitinka kažkokių standartų. Vertinu rusų televiziją, nes ten dar išgirstu pokalbių apie gyvenimą, gamtą, kūrybą, mirtį – dalykus, kurie iš tikrųjų yra svarbiausi.

Esi savo laiko šeimininkė. Vadinasi, neprivalai kasryt „paišyti veido“, gali pusdienį neišlįsti iš chalato ir neparašyti nė eilutės?
Esu patologiškai disciplinuota. Tai perėmiau iš neapsakomai pareigingų senelių ir mamos. Jei kokio nors vietinio jogo namuose matau chaosą, manau, kad ir apie vidinę tvarką negali būti kalbos. Mūsų menininkų šlovinamas bohemiškumas, netrinkti plaukai ir apleisti dantys man visiškai nepriimtini.

Anksti keliuosi. Net jei vakarėlis užtrunka iki paryčių, devintą valandą kažkokia jėga iššauna iš lovos. Ir būdama viena namuose pasidarau makiažą, neslankioju su chalatu. Juk gyvenu sau, ne kitiems. Galima sakyti, esu darboholikė, turiu užaštrintą pareigos jausmą. Norėčiau būti labiau atsipalaidavusi, bent retsykiais atleisti vadžias, tiesiog patinginiauti.

Tavo telefonas beveik visą laiką išjungtas dėl to, kad nekliudytų dirbti?

Išjungiu telefoną, nes įgrysta skambučiai iš moteriškų žurnalų, su beprasmiškais klausimais – kokios esu nuomonės apie krūtų didinimą, spuogus ir panašiai. Vieniems kosminiai balsai sufleruoja, kad privalo su manimi pabendrauti, kiti prašo pastovėti prie sunkaus ligonio – gal padėsiu… Įvairiausiems susitikimams nebeužtenka laiko ir jėgų. Kartais maga klonuotis, kad visur spėčiau.

Ar pati skaitai moteriškus žurnalus? Turi kokių nors moteriškų silpnybių?
Skaitau iš smalsumo, nes rūpi žinoti kontekstą, kuriame gyvenu. Man savos visos įmanomos moteriškos silpnybės. Mėgstu dažytis, gražius drabužius, papuošalus, kvepalus. Netikiu žmonėmis be silpnybių, be ydų, o užvis labiausiai nemėgstu neklystančiųjų…

Buvai virtusi blondine – radikalus sprendimas! Gal jis susijęs su kokiais nors radikaliais sielos poslinkiais?

Esu rizikuojantis ir eksperimentuojantis žmogus. Jei kūryboj pauzė ir niekur nekeliauju, knieti bent su plaukų ar drabužių spalva pažaisti. Tokia prigimtis – visąlaik kišu nagus prie elektros laidų. Kartais gaunu už tai per nagus.

Šiuolaikinės moterys paniškai naikina savo išgyvenimų, brandos ir individualumo ženklus botulizmo injekcijomis. Ką manai apie plastines operacijas?

Taip mėginama neigti mirtį. Šiai visuomenei reikalingas jaunas žmogus. Reklamose jis vartoja šampūną, vitaminus ir visus kitus Gero Gyvenimo produktus. Vyresniems geriausiu atveju lieka vaistai nuo vidurių pūtimo. Man baisu, kad nė 40-ies neturinčios moterys jaučiasi nebeįdomios ir nereikalingos, ką jau kalbėti apie meilę ar intymius santykius. Bet veide atsispindintis gyvenimas juk kažko vertas. Man gražios raukšlelės, kuriose skaitai išgyventas emocijas, patirtį…

Kai veidas nesiskiria nuo kaukės, atrodo, kad ir viduje tuščia. Juk plastinė operacija nepakeičia psichologinės būsenos, nei protas, nei siela neatsijaunina. Deja, manau, kad jaunystės manija Vakaruose ne tik nepraeis, atvirkščiai – stiprės. Todėl norėčiau atgimti kitam gyvenimui kur nors toliau nuo čia.

Radai Rytuose tai, ko labiausiai ieškojai?

Pabėgti nuo vakarietiškos beprotybės – vakariečių utopija nuo senų laikų. Himalajuose sutikau įvairiausių „pabėgėlių“: Holivudo žvaigždžių, mokslininkų ir šiaip keistuolių. Aktorius Richardas Gere`as vienu metu ten važinėjo su mergina, kurios protėviai kilę iš Lietuvos. Kai jie Dharamsaloje pradėjo smalsauti, iš kur atvykau, numykiau, jog sudėtinga paaiškinti. Ir vardą „Jurga“ jiems vargiai pavyks ištarti. Staiga išgirstu, kad Gere`o draugės pavardė – Jurgaitis.

Ten renkasi pati keisčiausia kompanija. Na, o aš važiavau ne nuotykių, pritrenkiamos patirties ar siužetų romanams. Juolab ne nuobodulio genama. Turėjau konkretų tikslą – studijuoti budizmą. Pas mus atvykstantys mokytojai atrodė gerokai įtartini. Mokytoju juk turi tikėti. Patekus į Rytus, atsirado dar vienas narkotikas – kalnai. Juose išgaravo kamavę sveikatos sutrikimai. Radau ne neurotišką kaip Vakaruose, bet džiaugsmingą gyvenimo ritmą, galimybę visiškai atsipalaiduoti.

Išvydau, koks buvo Dievo įsivaizduotas ir pradėtas kurti pasaulis. Stengiausi laikytis toliau nuo didelių miestų, turistinių centrų. Ten gyvenimas jau irgi panašus į mūsiškį, tik įvyniotas į egzotiškus popierėlius. Man patinka Butanas, kuris įsileidžia vos penkis tūkstančius Vakarų turistų per metus. Taip saugo autentiškas dvasios saleles, kad jų neprarytų „amerikietiška svajonė“.

Įtariu, kad tuose kraštuose patyrei ne vien dvasinę palaimą. Tikriausiai pasitaikė ir atgrasių dalykų, pavojingų situacijų?

Atgrasūs vaizdai prasideda vos išlipus Delio aerouoste: smarvė, netvarka, aibė elgetų ir visų įmanomų rūšių luošių. Galima vaizduoti itin jautrią asmenybę ir teigti, kad į Rytus negali važiuoti vien dėl tokių dalykų. Bet aš priimu juos. Galbūt dėl to, jog rytiečiai iš savo kančios nedaro tragedijos. Jie susitaikę – tokia karma.

Pakanka pavojingų situacijų – nuo buitinių iki metafizinių. Mokytojai įspėjo, kad per ilgos meditacijos vakariečiams pavojingos. Kartais jie nuo naujų dvasinių patirčių atsiduria ties išprotėjimo riba arba anapus jos. Daugelio Vakarų šalių ambasados net turi specialius darbuotojus, kurie surenka tuos savo piliečius, kuriems nuvažiavo stogas. Kur dar gyvatės, skorpionai, blogi keliai, hašišo prisirūkę vairuotojai, autobusai be stabdžių, kuriais keliaudamas rizikuoji nugarmėti į bedugnę.

Su plėšikais neteko susidurti. Rytiečiai tiki, jog tai, ką prisidirbsi šiame gyvenime, kitame teks išsrėbti. Indijos ar Nepalo vyrai neagresyvūs – fiziškai jie silpni, gležni. Be perstojo stebi baltaodes didelėmis romiomis akimis. Kai neišlaikiusi pradėdavau lietuviškai burnoti, jie spoksodavo kaip spoksoję, tik žvilgsnis tapdavo piktesnis. Galiausiai pripratau prie jų kaip prie aplink stovinčių medžių. Kašmyre pavojingiau. Ten vyrai – tvirto sudėjimo kalniečiai. Akių kontakto verčiau vengti, nes tai jie suvokia kaip provokuojantį koketavimą. Pati būsi kalta, jei blogai baigsis.

Žadėjai pasilikti Himalajuose visiems laikams. Ar įmanoma pritapti prie kultūros, mentaliteto ir papročių, kurie nėra savastis nuo gimimo? Mano galva, basakojai krišnaitai Vilniaus gatvėse atrodo keistokai.

Neišduodu šios idėjos, tik nukėliau ją į senatvę, jei pavyks jos sulaukti. Norėčiau numirti apsupta ramybės. Pirmaisiais metais man susidarė įspūdis, kad Rytuose paprasta prisitaikyti: iškart rasdavau bendrą kalbą, visi draugiškai priimdavo. Tik geriau pažinusi žmones ir aplinką suvokiau, jog egzistuoja riba, kurios vis tiek neperžengsiu. Tai liečia net labai artimus asmenis, mylimuosius.

Kai įsitikini, kad, nepaisant kalnų, grožio ir ramiai gyvenančių žmonių, visur kartu atsineši savo beprotybę, iliuzijos sužlunga. Dalailama mano, jog šiandien tikroji joga – gyvenant Vakaruose susidoroti su problemomis ir neišeiti iš proto, o ne atsiriboti nuo jų Himalajuose. Jei laikau save budiste, kuriai svarbiausia vidinė ramybė, vadinasi, privalau atrasti ją savyje ir savo aplinkoje.

Dar nemačiau Indijos, kai klausiausi į Buriatiją atvykusio Dalailamos: „Visiems vakariečiams patariu laikytis savo šalies, religijos, tėvų ir darbų“. Tyliai sau galvoju: „Su manimi tai nesusiję“. O kaimynė buriatė tempia už rankovės: „Žiūrėk, jis rodo pirštu į tave!“

Views All Time
Views All Time
2922
Views Today
Views Today
1
0 0