Jonušas Radvila (1612-1655)

Jonušas Radvila (1612-1655)

Jonušas Radvila (1612-1655). Jis – didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus.
Jonušas buvo vienas iš paskutiniųjų Biržų atšakos Radvilų giminės atstovų. Žinoma, kad jis baigė kalvinų mokyklą Biržuose, Koidanovo ir Slucko gimnazijas. Po to mokėsi Leipcigo, Leideno, Altdorfo universitetuose. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti. 1632 m. jis su delegacija buvo pasiųstas į Olandiją ir Angliją notifikuoti apie karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimą. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1640 m. buvo paskirtas Trakų pilininku, bet šios tarnybos atsisakė. 1646 m. buvo lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas.

Jis pasižymėjo karuose su Maskva ir kazokais: 1633-1634 m. dalyvavo kovose dėl Smolensko, 1649 m. išvadavo iš sukilusių kazokų Turovą, Mozyrių, Babruiską ir kt. miestus, 1651 m. užėmė Kijevą.
1654-1655 metais, per 1654-1667 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Rusija, vadovavo LDK kariuomenei. 1655 m. rugjūčio mėnesį Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, vadovavo LDK derybų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su Švedija. Už tai Seimas nusavino jo valdas, iš kurių svarbiausios buvo šios: Biržai, Dubingiai, Kėdainiai, Nesvyžius, Svėdasai. Po J. Radvilos mirties 1659 m. šios valdos buvo grąžintos kitiems Radviloms.

XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje ir, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje” (Bostonas, 1964, t. XXIV, p. 381) „nevengė savarankiškai politikuoti tiek vidaus, tiek santykiuose su užsieniu. Daugiausia savarankiškumo jis parodė derybose su švedais po to, kai 1654 m. Maskva puolė Lietuvą, užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos. J. Radvila norėjo sąjungą su Švedija nukreipti prieš Maskvą, bet Švedijos karalius Karolis X Gustavas nepritarė tokiai politikai, ir garsioji Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi J. Radvila ir daugumas Lietuvos didikų bei senatorių. Dėl tos sutarties J. Radvila užsitraukė Jono Kazimiero, daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą”. Kaip diplomatas J. Radvila viešėjo Saksonijos kurfiursto dvare Drezdene, lankėsi pas Karolį I Stiuartą, tap pat infantės Izabelės, Ispanijos vietininkės Nyderlanduose dvare.

Straipsniai 1 reklama

Jo asmenybė kelia daug ginčų, ypač tarp lenkų istorikų ir rašytojų dėl jo tariamos antilenkiškos veiklos ir dėl tariamo Liublino unijos sulaužymo.
Jonušas Radvila mokėjo keturias kalbas, rūpinosi kultūriniais krašto reikalais.

Kėdainiai buvo J. Radvilo mylimiausias miestas. Čia jo rūpesčiu 1650 m. įsteigta spaustuvė. J. Radvila rėmė Kėdainių mokyklą. Jo iniciatyva Kėdainių evangelikų reformatų mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją. Jonušas Radvila pasikvietė į miestą spaustuvininką Joachimą Jurgį Rhetą, pedagogą J. A. Komenskį. Jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius ir gydytojas, olandų tapytojas Abraomas van Vesterfeldas, poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas. 1653 m. J. Radvila Kėdainiams suteikė plačias teises.
J. Radvila buvo Lietuvos (dalinai ir Lenkijos) evangelikų reformatų (kalvinų) globėjas. Jis pasirūpino, kad būtų užbaigti prieš jį pradėti Biržų rezidencijos bei Kėdainių kalvinistų bažnyčios statybos darbai.

Pirmoji J. Radvilos žmona buvo K. Potockytė (mirė 1645 m.). Antroji žmona – turtingo Valakijos valdovo Lupulo dukra Elena Marija. Jos garbei J. Radvila Kėdainiuose pastatė stačiatikių bažnyčią.
J. Radvila turėjo tik vieną dukrą (iš pirmos santuokos) – Oną Mariją. Ši ištekėjo už Boguslavo Radvilos. Taip visas Jonušo Radvilos šeimos turtas perėjo Boguslavo Radvilos giminės šakai.
Mirė Jonušas Radvila Tykocine. Palaidojimo vieta nežinoma.

1931 m. birželio 28 d. Biržuose atidengtas J. Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai. Paminklo statybos iniciatoriai buvo reformatai.

Naudota literatūra:
1. Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1961.-T. XXIV.-P. 380-381.
2. Paliušytė A. Jonušo Radvilos mecenatystė // Lietuvos kultūros tyrinėjimai.-1995.-Nr. 1.-P. 163-179.
3. Žirgulis R. Jonušo Radvilos gyvenimas ir veikla // Amžių santaka.-1990 04 01.
4. Kotlubajus E. Radvilos.-V.-1995.

Views All Time
Views All Time
6280
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

89 + = 95