Gruodžio 14 d. Vilniuje, Rašytojų klube, Gintaro Beresnevičiaus žmonai Auksuolei įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos 2006 metų premiją už išskirtinius profesionalaus meno kūrinius. Premija G. Beresnevičiui po mirties paskirta už knygas „Pabėgęs dvaras“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005) ir „Paruzija“ (Tyto alba, 2005).

Mirties angelas

Beviltiškas naktinio drugio šokis tuščio kambario tyloje pabudino iš liepos nakties sapnų. Neramus nakties svečias ieškojo išeities tarp tamsių miegamojo sienų, netikėtai įsiveldamas į plaukus ir šiurpiai trenkdamasis į veidą… Miegas besiblaškančio drugio draugijoje buvo paviršutiniškas, persunktas nerimu. Kėliausi, gaudžiau, išnešiau į nakties laisvę. Užmigęs sapnavau mirusią mamą. Ji, rodos, sakė, kad atėjo laikas jai persikelti į kitą lygmenį… ar kur… ir staiga aiškiai ištarė: „Dešimtą dieną tau viskas pasikeis“. Kaip mat nubudau. Laikrodžio rodyklė rodė vilko valandą– giliausio miego tikroviškiausių siaubų laiką, laiką, kai vaiduokliai ir demonai įgyja didžiausias galias, o dauguma žmonių atsisveikina su šiuo pasauliu… Po tamsias pakampes tebenaršė naktinis drugys, ieškodamas išeities ir… primindamas mirties angelo vaizdinį.

Tas sapnas nedavė ramybės. Kas gali keistis?

Rugpjūčio 7-osios rytas išaušo sujauktas ir miglotas. Tušti bandymai susikaupti sėdus prie darbo stalo, apgaubto tylia, perregima tuštuma. Gal muzika praskaidrins šį niūrumą? Neklausyta Vladimiro Vysockio kompaktinė plokštelė pasirodė esanti ne dainų rinkinys, o filmas apie poetą „Мне есть что спеть…“ („Turiu ką sudainuoti…“). Vaizdas po vaizdo ir dvasia budo, gaivelėjosi… Poeto įsijautimas, atsidavimas ir gyvenimo bei kūrybos aistra žadino apsnūdusius jausmus, šildė sielą. Filmui pasibaigus, juodame fone lėtai slenkant baltiems gedulingiems titrams ir skambant paskutiniam V. Vysockio parašytam eilėraščiui– akys prisipildė ašarų:

Мне меньше полувека – сорок с лишним, –
Я жив, тобой и Господом храним.
Мне есть что спеть, представ перед Всевышним,
Мне есть чем оправдаться перед Ним.

Staiga, išblukus paskutiniams kadrams, pro ašarotų akių miglą kompiuterio ekrane V. Vysockio portretą pakeitė Gintaro Beresnevičiaus nuotrauka su neįtikėtinu užrašu: „Vilniuje mirė rašytojas G.Beresnevičius.“ To neįmanoma buvo suvokti, bet www.lrytas.lt vedamasis skelbė Gintaro Beresnevičiaus mirtį. Tai ir buvo dešimta diena.

Pakeliui į Salą

Gintaro mirtį (žūtį?) gaubė paslaptis. Žiniasklaida kartas nuo karto pranešdavo naujų prieštaringų žinių apie šio tragiško įvykio aplinkybes. Keistų sutapimų ir, kaip pasakytų Gintaras, akauzalinių sinchronizacijų arba vienalaikių bepriežasčių junginys sukosi sūkuriu aplink šį įvykį. Kiek truko paskutinė Gintaro kelionė iš „Trečiojo brolio“ užeigos į amžinosios nakvynės „Salą“? Pasak spaudos pranešimų– apie 1,5 valandos, pasak policininkų– 10 minučių. Tartum kasdieniam gyvenime būtų pradėjusi veikti reliatyvumo teorija, kai dideliu greičiu judančiam laikas pastebimai sulėtėja. Medicininiame mirties liudijime– taip pat reliatyvumas: apžiūrėjusi velionį, mirčių ekspertė lengva ranka išvedžiojo: „Mirė dėl ligos“… „Vilniaus nakvynės namuose“, tiesioginė mirties priežastis – „širdies veiklos sustojimas“… O eilutėse, reikalaujančiose tikslumo ir atsakomybės, tuštuma užpildyta „riebia žiurke“. Ir tai– rugpjūčio 8-ąją, praėjus 3 dienoms po žūties, kai velionis jau turėtų būti laidojamas.

Reliatyvūs ne tik laikas ir mirties priežastys, reliatyvūs ir policijos automobiliai, turėję vežti neatpažintą Gintarą link nakvynės namų. Vieno automobilio nepakako, į pirmąjį atvykusį Gintaras nebuvo patalpintas, o gal „netilpo“, tad buvo iškviestas antras… Tačiau tuo reliatyvumas nesibaigė– reliatyvi ir mirties vieta. Nors oficialiame mirties liudijime įrašyta, kad Gintaras mirė nakvynės namuose „Sala“, tačiau tai netiesa, kaip rašoma spaudoje, nekokią reputaciją turinčių nakvynės namų „Sala“ vedėjos pareigas laikinai einanti M.Vaiškūnienė šią žinią griežtai paneigė („Kauno diena“, 2006-08-09).

Taigi Gintaras mirė pakeliui, nepasiekęs to simbolinio saugumo uosto, kurio įvaizdį pats ne kartą aprašė: „ir tik sala, visos sausumos provaizdis, yra tikrosios egzistencijos vieta… Sala yra organizacijos, tvarkos, saugumo modelis, o ją supantys vandenys– chaoso, sutemų, velniavų ir mirties ženklai. Ir politika, ir ideologija formuojama pagal tokius provaizdžius. Rezultatai mums žinomi, tačiau „mitologinių vaizdinių“ kaltinti neverta. „Sala“, šiaip ar taip, išliko.“ Tik Gintaro nebėra. Kur tų kelių kilometrų ruože tarp K.Sirvydo g. 6 ir Kosciuškos g. 8 užgeso Jo gyvybė? Gal lemtingoje erdvėlaikio pusiaukelėje,– prieš pat vidurnakčio velniavas kertant Vilnelės vilnis? Kaip mirė Gintaras? Surakintas antrankiais ir bandantis išsivaduoti iš jį spaudžiančios prie užpakalinės automobilio sėdynės „angelo sargo“ rankos ar susirietęs ir įspraustas automobilio bagažinėje? Į šį klausimą atsako pats Gintaras Beresnevičius, prabilęs iš Anapus per pakartotino Kristaus atėjimo ir mirusiųjų prisikėlimo vardu pavadintą savo pirmąjį romaną „Paruzija“: „o policijos automobiliai bagažinėje sulaikytųjų nevežioja, tik lavonus, kalašnikovus ir padangas…“

Tyrimas tebevyksta

Nuo pat pirmųjų dienų tvyrojo slogi nuotaika, kad kaltųjų ieškoma nebus, nes policija iš karto ėmėsi tirti savo veiklą. Mėgindami užkirsti kelią pradėto tyrimo subjektyvumui, G. Beresnevičiaus laidotuvių dieną (2006-08-09) grupė visuomenės veikėjų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą reikalaudami, kad būtų visapusiškai bei objektyviai ištirtos rašytojo ir mokslininko mirties aplinkybės, o tyrimo rezultatai kuo greičiau būtų paskelbti visuomenei. Tačiau po pustrečio mėnesio Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, paskelbusi nuo pat pradžios policijos pareigūnų deklaruotą versiją- esą rašytojas mirė dėl ligos. Vėliau paaiškėjo, kad ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vadovaujantis ne baudžiamuoju kodeksu, bet vadinamuoju kodu 5500. Šis Baudžiamojo proceso kodekse neminimas mistinis kodas sugalvotas Teisingumo ministerijos kabinetuose tiems atvejams, kuomet iš karto aišku, kad dėl vienos ar kitos mirties kaltųjų nėra, pvz., kai aptinkamas pakaruoklis, savižudis etc. Išankstinę tyrėjų nuostatą rodė ir tai, kad, našlei Auksuolei Beresnevičienei pradėjus tyrimą, nebuvo suteiktas proceso dalyvės statusas, ir ji negalėjo dalyvauti procese kaip potenciali nukentėjusioji.

Spalio 26–27 d. Kultūros, filosofijos ir meno institute įvykusios konferencijos „Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje“, skirtos G. Beresnevičiaus atminimui, dalyviai išreiškė nepasitikėjimą Vilniaus apygardos prokuratūros atliktu G. Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimu ir jo rezultatais. Konferencijos vardu aukščiausiai šalies valdžiai bei Generaliniam prokurorui buvo įteiktas kreipimasis, kuriuo reikalaujama panaikinti apygardos prokuratūros nutarimą dėl G. Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimo nutraukimo, prašoma šį tyrimą atnaujinti, o tyrimo išvadas bei jo medžiagą maksimaliai paviešinti. Generalinė prokuratūra galų gale atnaujino tyrimą ir A. Beresnevičienę pripažino nukentėjusiąja. Tyrimas tebevyksta. Belieka tikėtis, kad šiuokart prokurorai dirbs atsakingiau, nesivadovaudami principu „varnas varnui akies nekerta“…

Nors savalaikis visuomenės balsas šį kartą neleido greitai ir lengvai užglaistyti aplaidžių teisėtvarkos pareigūnų veiksmų, tačiau tai, kas vyko po G. Beresnevičiaus mirties, atskleidžia, jog vis dar nesame sau žmonės ir negyvename, o vaidiname sumaniai režisuojamame spektaklyje. Pamenate, Prancūzijoje elektros srovė nutrenkė du imigrantus, bėgusius nuo policijos ir pasislėpusius transformatorinėje. Kilo didžiulės riaušės, nors policininkai nė neprisilietė prie prasikaltėlių. Bet Lietuva– ne Prancūzija, čia dar negausu savo teises sugebančių apginti svetimtaučių, o mes savo žemėje ir išvilktus iš automobilių, ir nublokštus ant grindinio… esame išmokyti apraudoti ir palaidoti tyliai.

Gintaras turėjo daug gerbėjų, jį citavo mokslininkai, jį mylėjo studentai, jį vertino rašytojai, jo patepimo troško politikai, jį sveikino Prezidentas… Bet kai kūrėjas iš šio pasaulio išėjo taip, kaip rašė ir kūrė – gerbėjai išsisklaidė, pradingo. Susipurvinti savo politkorektiško įvaizdžio pabūgo ne vienas profesorius ir politikas – net ir tie, kuriems Gintaras padėjo nešti jų partinę vėliavą. Prie kapo duobės neprisiartino nė vienas iš aukščiau pakylėtųjų ir pateptųjų. Net uoliausi skaitytojai neišlindo iš virtualios anoniminės interneto erdvės užkulisių. Ne veltui Leonidui Donskui Gintaro mirtis priminė Piterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Ikaro mirtis“: „Kažkas toliau sau žvejoja, kiti aria ir gano avis, tik niekas nemato į laisvę skridusio ir saulės spindulių pražudyto Ikaro mirties“ („Gintaras Beresnevičius – vakar ir visados“ – „Klaipėda“, 2006-09-11). Atleistina neskaitantiems žvejams, artojams ir piemenims, bet iki skausmo žeidžia mokančių skaityti abejingumas… Buvau įsitikinęs, kad paskui G. Beresnevičiaus karstą trauks minios, kaip paskui V. Vysockio.

Galių veikiamas

Gintaras, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Jis dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004).

Jau pirmosios G. Beresnevičiaus knygos– „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“– įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį. Niekam iki G. Beresnevičiaus nepavyko pralaužti baltų mitologijos ir religijos tyrimų baruose įsivyravusios paradigmos, pagal kurią baltų mitologija ir religija regėjosi kaip savotiška amorfinė visuma, kurioje rodėsi neįmanoma atsekti ir išskirti kokių nors apibrėžtesnių jos turinio kaitos pavidalų istorijos eigoje. Jau „Dausose“ ėmęsis pagal išsklaidytus lietuvių tautosakos duomenis atkurti pagrindinius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius ir apibrėžti jų seką bei vietą senojoje lietuvių religijoje, G.Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių ir baltų religinėje tradicijoje egzistuoja tam tikrų lūžių pėdsakai. Pritardamas N. Vėliaus, J. Trinkūno, V. Toporovo nuomonei, kad apčiuopiami baltų religijos kaitos pėdsakai gali būti sietini su kadai vykdytomis religinėmis reformomis, ir patyręs, kad pastarųjų, naudojantis vien tautosakine medžiaga lokalizuoti nepavyks, G. Beresnevičius istorinių baltų religijos kaitos pėdsakų ėmėsi ieškoti senuosiuose metraščiuose, užrašytose lietuvių ir prūsų legendose. Taip atsirado fundamentali studija „Baltų religinės reformos“, kurioje išsamiai nagrinėjamos Jono Malalos kronikos vertimo intarpo (1261), Simono Grunau kronikos (XVI a. pradžia) ir Lietuvos metraščio (XVI a. pirma pusė) legendos: taip vadinamas Sovijaus mitas, legenda apie Brutenį ir Vaidevutį, Šventaragio legenda. Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šias legendas suartina jų herojų reformatoriški veiksmai bei jose aprašomas mirusių deginimo paprotys. Pasitelkęs archeologijos duomenis, autorius bandė apčiuopti šių legendų formavimosi laiką, o analizuodamas jų turinį, nusakė baltų religinių pažiūrų kaitos pobūdį. Po šių dviejų G. Beresnevičiaus studijų baltų mitologijos žinių visuma pagaliau įgavo chronologiškai struktūruotą religinį kontekstą– buvo atvertas naujas, seniai lauktas, baltų kultūros pažinimo etapas. Nebūtų perdėta tarti, kad šiomis studijomis G. Beresnevičius tvirtai debiutavo kaip pirmasis lietuvių religijotyrininkas, o baltų mitologijos tyrimai išaugo iki baltų religijos studijų.

G. Beresnevičiaus darbus labai šiltai vertino rusų mokslininkas V. Toporovas. Gintarą jis vertino kaip mokslininką, atsidavusį savo tautos tradicijoms ir kartu gebantį žvelgti į jas iš daug platesnių erdvių. Dokumentininkui A. Tarvydui 2001-12-02 V. Toporovas sakė: „Ir jei kalbėčiau, su kuo aš sieju didžiausias viltis… tai– su Beresnevičiumi. Jis rimtas mokslininkas. Ir žinote, kas svarbu,– svarbu, kai pats mokslo žmogus jaučiasi esąs atstovas, dalelė to pasaulio, kurio mitologiją jis aprašinėja. O antra ypač svarbi nuostata– gebėjimas pakilti virš, taip sakant, egocentriškumo ir apžvelgti tai plačiau. (…) Kartais reikia mokėti įveikti tokį gėrybinį provincialumą– kai kada reikalingi daug platesni kontekstai, daug tolimesni horizontai, ir man atrodo, kad Beresnevičius šitam pasiruošęs… Prašom perduoti jam mano geriausius linkėjimus, pasakykite, kad aš laukiu jo naujų darbų ir kad jo darbų kryptis ir viskas, kas pakliūva į mano akiratį, man labai imponuoja, o ypač jo knyga apie religinę reformą. Jis– tikrai rimtas mokslininkas.“

Provincialumas G. Beresnevičiui išties svetimas. Jo straipsniai ir studijos pasižymi neįtikėtinu akiračio erdvumu, palyginamosios medžiagos platumu. Pamatinių baltiškosios religijos ir mitologijos sampratų rekonstravimui pasitelkiama ne tik indoeuropietiškų tautų, bet ir, pavyzdžiui, Sibiro šamanų, Naujosios Gvinėjos papuasų, Kalifornijos indėnų, taivaniečių, korėjiečių, mongolų, Indijos dravidų, Tibeto prieškalnių genčių mitologijos. Įvairiausių mitologinių ir religinių struktūrų lyginimas G. Beresnevičiui leidžia užčiuopti esminius baltų religijos dėmenis ir apibrėžti galimas jos istorinės kaitos formas. Sumaniai taikydamas lyginamąjį metodą ir pasitelkdamas tik jam vienam būdingą sugebėjimą prakalbinti pavienius gerai žinomus ir, rodos, jau negalinčius nieko naujo pasakyti istorinių šaltinių faktus, G. Beresnevičius padaro stebuklą – prikelia ištisus senųjų baltų religijos vaizdinių klodus. Vien ko vertos jo išvados analizuojant baltų šventikų luomo organizacinę struktūrą ir baltiškų šventyklų reikšmingumą religiniame ir politiniame kontekste, kurias jis padaro, remdamasis vien tik istoriniuose šaltiniuose paliudyta žinia, jog baltai šventvietėse kūreno Amžinąją ugnį („Lietuvių religija ir mitologija“, 2004, p. 232–236). G. Beresnevičiaus dėka pirmą kartą pasaulinės baltistikos istorijoje šviesą išvysta ilgai laukta sisteminė baltų religijos ir mitologijos studija „Lietuvių religija ir mitologija“, kurioje rekonstruotus religinių vaizdinių kompleksus mokslininkas susistemina ir apjungia į bendrą pasaulėžiūrinę visumą. Pasitelkdamas lyginamąją religijotyrą autorius ne tik apčiuopia lietuvių religijos vaizdinių visumos struktūrą, bet tuo pačiu lietuvių religiją ir mitologiją įrašo į Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos erdvėse kadai gyvavusių religijų kontekstą.

Gintaras nebuvo sausas mokslininkas, jis reiškėsi ir kaip prozininkas, parašęs apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje bei romaną „Paruzija“. Jis aktyviai bendradarbiavo žurnale „Naujasis židinys“, kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ suspėdavo beveik kiekvienam leidinio numeriui pateikti straipsnį. 1997 m. jam buvo paskirtos literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos bei „Literatūros ir meno“ publicistikos premijos, 2000 m.– Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje) ir Kultūros ministerijos premija už eseistiką. 2001 m. Lietuvos Prezidentas jam įteikė prezidentūros premiją už esė rinkinį Lietuvos istorijos temomis „Ant laiko ašmenų“.

Gintaras rašė itin daug. Nebuvo dienos, kad į akis nepatektų naujas G.Beresnevičiaus kūrinys – kur tik pasisukdavai, ką tik atsiversdavai– visur G. Beresnevičius. Atrodė, kad jis rašo ta pačia sparta, kaip ir skaito. Svarbiausia, kad jis nesikartojo, kad nepristigo naujų originalių minčių. Atrodė, kad jame kunkuliuoja kažkoks kūrybos ugnikalnis– tartum istorijos negandų nepaliestame aukure dega Amžinoji ugnis, per kurią jo sielai protėviai teikia dar niekuomet neužrašytą išmintį– o Gintaras skubiai rašo ir rašo…

Esu įsitikinęs, kad G. Beresnevičiaus kūrybinio fenomeno paslaptis glūdi jo gebėjime įsijausti ir išgyventi mūsų senosios baltų kultūros Galias. Nėra nė vieno Gintaro kūrinio, kuriame to nejaustume. Jis savimi atskleidė, kokių Galių veikiami mes gimstame ir gyvename, parodė, kaip nelengva jas suvaldyti ir kokie kūrybingi galime tapti, atrasdami ir apreikšdami jas.

Views All Time
Views All Time
5017
Views Today
Views Today
1
0 0